Jau ir ziloje senoveje musu proteviu dievu panteone pasitaikydavo pasiuteliu mergu, neduodanciu ramybes paciam Perkunui. O ir tu Perkunu, sako, buve ne vienas, o visi devyni. Kiekvienas is eiles turejes savo veiklos metus. Svarbiausia tarpu ju buvusi devintoji mergele - Perkune. Ir kas devinti metai priklause jos valdziai. Tie metai budavo su didziausiais griaustiniais ir zaibais. Arsi turejo buti deive, jei jos valdzios metais i pasalius slepdavosi daugelis mitiniu butybiu, pasiversdamos kate, suniu, oziuku ar kitais gyviais. Ir ar tik ne mergos Perkunes metais "ugnine zaibo strele" nutrenke didiji kunigaiksti Gedimina, kazkuo, matyt, neitikusi inoringajai dievaitei?
Nepalikdavo Perkune ramybeje ir savo bendralyciu. Kai deive Veliona (Veline, Velne) uzdarydavo vandenis ir prasidedavo sausra, Perkune imdavo ja medzioti ir stengdavosi uzmusti. Nezinia, ar jai tai pavykdavo, nes juk Veliona - mirusiuju, arba veliu, valdove. O kaip uzmusi uzmustuju karaliene? Veliona dar priziurejo vandeni, ora, ugni, zeme, pozemius ir ju lobius. Velionos sventykla stovejo Veliuonos gyvenvieteje (dab. Jurbarko r.). Toje vietoje veliau pastate ir Veliuonos baznycia.
Kentejo deives ir nuo vyriskuju Perkunu. Kai kur Lietuvoje isliko pasakojimu apie velne moteri (Pakruojo r.). Sakmeje kalbama apie deive, kuria persekioja ir uzmusa Perkunas. Kai ji vienam zmogui paskolina pinigu ir zmogus paklausia, kaip ja surasti, kad galetu atiduoti skola, deive nurodo bala, prie kurios skolininkas turi ateiti ir pasaukti: "Deivute, Deivute, atsiimk pinigus". Atneses skola taip ir pasaukia. Pasaukus trecia karta, kazkas baloje atsiliepia: "Deiva jau cia nebera, Spirgutis (Perkunas) uzmuse".
Estams, suomiams ir norvegams taip pat buvo zinomos mitines butybes - merginos be peciu, kurios per audra slepdavosi, kad ju nenutrenktu Perkunas. Matyti, jog Perkunas nepakente moteriskos gimines.
Lietuviai zinojo ir vilutes, kurios taip pat paskolindavusios neturtingiems zmonems pinigu.
Veliona globoja ne tik zmoniu, bet ir medziotoju sumedziotu zveriu veles. O atsiradus gyvulininkystei ji eme rupintis naminiais gyvuliais.
Rudeninems veliu ir Velionos vaisems buvo skerdziami gyvuliai, o ju mesa vaisinami mirusieji, ruosiami apeiginiai stalai ant kapiniu ar namuose. Stai aukstaiciai senoveje pries Velines visuomet skersdavo kiaule, pries tai sukviete kaimynus. Skersdavo vyriausias zmogus. (Zmones tai laikais, matyt, buvo itin mitrus. Vargu ar siu dienu septyniasdesimtmetis susidorotu su zvitria begiojancia po kiema riestasnuke.) Vos kiaulei nusibaigus, vyrai imdavo virti kruopas su kiaules uodega, kojomis, snukiu, krutine ir kruvinu durklu. Moteru prie virimo neprileisdavo. Skerdejas ir seimininkas isgerdavo po samtuka kraujo, pasemto is kiaules krutines. Dar idomiau budavo, jei skersdavo kuili. Taciau tam tikrais sumetimais jo skerstuviu detales nutylesime. Smalsuoliai tegu patys pasidomi, kas buvo valgoma, tikint, jog tai atnes namams didele palaima, o seimai - sveikata.
Pasonen buvo atidedama lasiniu paltis, ja paaukodavo dievaitei Perkunei. Tai saugojo namus nuo zaibo.
Pasakojama, kad Veliona turejusi sava ypatinga zenkla - simboli, jis esa buvo iskaltas ir ant veliau pastatytos Veliuonos baznycios. Man paciam teko atidziai apziurineti sia baznycia ir nieko panasaus nemaciau. Gal zenklas nusitryne, gal baznycia jau nebe ta, perstatyta, o gal as paprasciausiai jau nebetikiu deives Velionos slaptingosiomis galiomis...
Parengta pagal Pr. Dunduliene ir T.Narbuta
Apie autoriu
I "Straipsniai. Mokslinciai apie mus"
I svetaine