Spekit, ka is gausios nezmogisku Zemes gyventoju gimines lietuviu liaudis dazniausiai mini? Aisku, kad velnia, dar kipsu, ledoku, spiruku, cemeriu, piktpukiu, kelmu ar visaip kitaip vadinama. Gausybe vardu turi turi nelabasis, gal todel, kad arti zmoniu laikosi, jiems gyventi trukdo ar padeda. Ir ne tik sitam, bet ir anam pasauly. Ne veltui protingi zmones velnio varda is zodzio "velionis" kildina. Esa velniais numirusiu duseles pavirsta. Bet netiesa tai. Velnias, ko gero, pati seniasuia butybe zemeje. Jis ir uz savo broli Dieva vyresnis. Kadais, kai dar pasaulio nebuvo, Velnias savo mazaji broliuka augino, vedziojo. Ir sit per viena nakti Dievas eme ir praaugo Velnia. Tik per viena maziulyti pirsteli... Bet to uzteko, kad uz vyresniji broli galingesnis taptu. Ir sugalvojo tada Dievas Zeme tverti, Velnia, kuris tada dar Liucium vadinosi, pagalbon isikinkes. Sis ir zemiu is mariu dugno Dievui atnese, kad butu, is ko pasauli lipdyti. Tik uzsiamne dar Velnias, rimtai i mazojo broliuko, staiga didziu tapusio, isakymus neziuredamas, pasavavaliauti. Benesdamas Dievui zemiu, uzsikiso dali ju burnon. O kai Dievas pasejo zeme ant vandens ir leipe jau augti, taip pat pasielge or ir zeme Velnio burnoje, plesdama vargseliui zandus. Nusikvatojo dievas, Velnio klasta pamates, ir liepe zeme isspjauti. Ten, kur Velnias spjove, atsiradi kalnai, daubos, pelkes.
Pasauli kuriant Velnias prisidejo ir kitaip. Sakoma, kad jis pagamino visus gyvulius. Na, bent jau vilka, ozka ir rupuze tai tikrai. Kiti tvirtina, kad Velnio gyvuliai - visi neskeltanagiai (toks yra arklys). Mat pasauli tveriant atsitike taip: Velnias lipde gyvulius, o dievas - tvartus. Velnias, Dievo pusen zvilgciodamas, vis pasisaipydavo: ka gi jis tuose tvartuose laikys. Bet Dievas buvo gudrus. Nakti, kai Velknias miegojo, uzleido ant jo gyvuliu gyliu speiciu. Vargsai galvijai ir subego i Dievo tvartus. O kad Velnias savo nuosavybes nepazintu, Dievas tuos gyvulius perdaze ir kanopas perskele. Ir palike Dievo gyvuliai visi skeltanagiai.
Ne vien taip Dievas Velnia apgaudinejo. Kita karta jie abu pjove siena - Velnias su dalgiu, Dievas - su klatu. Nekkaip jam su tuo kaltu sekesi, todel nusprende is brolio dalgi isvilioti. Nakti, ant Velnio miega isleides, pasieme ji iranki ir beveik visas savo pievas nusienavo. Pabudes Velnias ziuri: Dievas didziausius plotus nusniojes, o jis pats - tik mazumyti. Ir eme Velnias kaulyti Dieva, kad mainytu savo kalta i jo dalgi - gal Dievo irankis geresnis, kad jam taip sekasi. Dievas mainu rezultatais likes patenkintas, na, o Velnias - kazin...
Apgaudinejo Velnia Dievas, apgaudineja ir zmones. Gudresni sugeba ir velniu saugomus pinigus isvilioti z pagrasina, kad ezera, kur kipsiukai gyvena, uzrauks. Persigandes spirukas pazada sumoketi - pripilti zmogui kepure aukso. O tas, kiaura skrybele ant duobelese uzdejes, laukia... Bet ne toks jau velnias kvailas. Tiesiog neprates, kad visi tokie nesaziningi. Tad nieko nuostabaus, kad po tokiu patyciu usipyko Velnias su Dievu ir sis, kaip galingesnis, ismete Liuciu su visa jo gimine is dangaus. Beje, is kur visa velniu gausybe atsirado? Ogi pasauli bekuriant, Dievas tryne akmenukus viena i kita ir byrejo angelai, o Velnias, i ji nusiziurejes, tokiu pat budu prisidare velniu. Kai Dievas juos is Dangaus ismete, vieni necystieji nukrito i pelke, kur ir dabar smalos katilus verda, kiti liko ore kyboti ir viesulo sukuriais skraidyti, treti ant zemes nupuole, kur visaip zmonems kenkia (o kartais ir padeda). Sie nevidonai, ant zemes nukrite, sulindo i raistus, pelkes, ezerus, miskus, net i zmoniu statytas jaujas. Diena dazniausiai ten ir tuno, o vakare bei nakti, ligi gaidziui uzgiedant, po pasauli valkiojasi ir zmones gasdina. Tai pristoje imtyniu kviecia, tai lyg maisa uzgule slogina, tai nusidejiman veda ar dusele megina isvilioti... Dar gerai, jei tik siaip pasitycioje paleidzia. Ne vienam taip yra buve: susitinka grazu ponaiti, jis pasiulo karieta pavezinti, netgi i savo rumus atsigabena ir i puku patalus paguldo. Atsibunda zmogelis - ogi pelkej po kerplesa begulis. Arba gauna dovanu kad ir grazia tabokine, o namo, atsiprasau, arkliasudzio gabala parsinesa. O tiems, kurie vwelniui ka nors gero padaro - ar sergancia velniene pagydo, ar vestuvese graziai pagroja, atvirksciai atsitinka - gauna sieta angliu, parsinese ziuri - auksas.
Moka reaguotasis uz paslaugas atsidekoti - ne vien eibes krecia. Uz paaukota kapeikele gali ir visa dvara suveikti... Taigi neaplenkite Velnio savo maldose. Kartais jis netgi kunigams padeda, uz juos pamokslus sako, netgi visa parapija i tiesos kelia sugrazina. Priestaringa asmenybe.
Kartais smaluotasis tiesiog siaip zmoniu draugijos iesko. Ar su piemenukais ripkos musti ateina, ar mergu i vakaruskas pasokdinti. Kartais ir pinigu zmogui paskolina uz tai net duseles neprasydamas. Tik kai zmogus tuos pinigus nori grazinti, velnio jau neberanda - sis buna nutrenktas Perkuno. Mat Dundulis ir nelabasis - amzini priesai. Sakoma, kad tai del to, jog Velnias is Perkuno kruva akmenu pavoges. Na, ir impulsyvumas gi to Perkuno - del kazkokiu akmenu Velniui gyventi neduoda, kur pamates, sauna... O nelabasis ne tik po medziais, bei ir po moteru sijonais slepti megsta. Todel graidziant patartina apsiziureti, ar kur nors netoliese ragiukai nekyso. Kiraip ir jums nuo Perkuno gali tekti - nera ko stypsoti kovos lauke.
Del viso sito ir sukasi velnias zmonems ant liezuvio. Kad ir kas beatsitiktu - vis nelabasis kaltas. Net paciam atsibosta. Karta rado velnias i purvyna ismukusi kuina. Pamanes, kad vel bus be kaltes keikiamas, ledokas ta kuina is purvo istrauke, svariai numazgojo ir ant sauso kalniuko pastate. Klausosi ir laukia, ka zmogus atejes pasakys - gal jau nebemines velnio bloguoju. O sis, i kuina pazvelges: "Ar velnias tave ir suslapino ant tokio sauso kalnelio?"
Apie velnia dar daug kalbeti galima. Bet gal praverstu keli praktiski dalykai.
Turi velnias tokia kepure, kuria uzsidejus, niekas taves nemato. O ja gauti galima taip: Velyku nakti, einant i ba-nycia, nusinesti kortas ir visas prisiristi prie krutines, tik bugnu galvini tureti rankoje ir taip per baznycia per prisikelima tris kartus apeiti. Per pakylejima, kai kunigas pakelia sakramenta, pakelti kartu ta savo galvini. Tada salia saves pamatysi velniuka,stovinti su kepure. Reikia tuojau griebti ta kepure, mesti korta ir nesti muila, saugantis, kad velnias galvos nenutrauktu.
Kad velnias bijo sidabrines kulkos, sermuksnio rykstes, rozanciu, skaplieriu ir svesto vandens, visi zino. Sidabro kulka saunamas velnias degutu, smala ar nuodeguliu pavirsta. Beje, musant velnia, negalima sakyti: "Vienas, su". Reikia vis kartoto: "Vienas, vienas". Tik taip cemeri iveiksi. Galima ir is leto velnia pribaigineti - pasirodo, jis lieseja, kai zmones ji pajuokia, ir tunka, kai keikia. O jei du berniukai i vienaduobute slapinasi, tai kiek bus lasu, tiek dienu velniui galva skaudes. Jei jums ko nors is velnio reikia, prisisaukti ji galima svilpiant kry-keleje, triubijant i tekinio stebule ar kalbant "Teve musu" is kito galo. Bet jis ir pats prisistato, sviezia dusia uzuodes. Tik, pasinaudojus nelabojo pslaugomis, geriau juo atsikratyti. Kaip - paliksim jusu fantazijai. Tavo velnias - tu ir zinokis...
Parengta pagal E.Volteri ir N.Veliu
Apie autoriu
I "Straipsniai. Mokslinciai apie mus"
I svetaine