Labiausiai Nikodemas bijojo plesiku. Ir nenuostabu. Pagalvokite patys: eigulys, maza trobele misku gludumoj. Argi ne viliojantis kasnis plesikui? Todel galima suprasti jo isgasti, kai viena lietinga rudens vakara kazkas pasibelde. Atsargiai praveres duris, eigulys isvydo vargana seni. Uz jo, kieme, stovejo nedidelis vezimas. Ilgai prasesi atvykelis leidziamas pernakvoti. Nikodema gasdino jo balti plaukai ir juodos nemirksincios akys. Galiausiai keliauninkas issitrauke kietai auksu prikimsta maiseli. To pakako, kad Nikodemo abejones istirptu.
Eigulio kambarys buvo tamsus ir dregnas. Seimininkas pakviete nelaukta svecia kuklios vakarienes. Senis ilgai ir neskubedamas valge, o tai erzino Nikodema, kuris buvo prates greitai sulapseti valgi. Pabaigus valgyti, stojo nejauki tyla. Senis issieme pypkute, o Nikodemas, nezinodamas, ka veikti, uzsiropste ant krosnies ir taisesi miegoti. Jis ne nemane pasirupinti atvykeliu. Prie sono del viso pikto pasidejo kirvi.
Nikodemas pabudo nuo keisto garso. Pasukes galva, pamate seni, stovinti kambario viduryje. Ant kedes stovejo dubuo, pripildytas zaizaruojancio skyscio, virs kurio kibirksciavo ziezirbos. Skystis putojo ir burbuliavo, butent tas garsas ir pazadino Nikodema. Eigulys stryktelejo zemen. Rankoje tvirtai spaude kirvi. Jis sudoros ta prakeikta raganiu. Uzsimojes zenge senio link. Bet sio, pasirodo, buta miklaus. Atemes kirvi, senis staigiu smugiu parverte eiguli zemen. Virpedamas is baimes, Nikodemas prisispaude prie sienos. Bet raganius ne nemane jo uzmusti. Jis tik panardino kirvi i putojanti skysti. Po to mete ji Nikodemui. Sis pagavo ginkla ir nustero is nuostabos - kirvis buvo auksinis. Nuo koto iki pat asmenu. Kaip apdujes eigulys pakilo ir priejo prie dubens. Viespatie, juk jis gali tapti turtuoliu. Sis skystis bet koki daikta pavercia auksu. Tuojau jis apslakstys visa troba... Eigulys kystelejo ranka i dubeni...
Is senio krutines issiverze kimus kvatojimas. Raganius uzsiverte ant peciu sunkia auksine statula ir nunese ja i vezima.
Si apsepusi ir suvargusi zmogysta nelabai buvo panasi i garsuji auksakali. Bet tarnas pazino Izidoriu ir sumurmejo karaliaus kvietima atvykti i rumus. "Nerimsta senis", - pagalvojo Izidorius. Bet vis delto karalius yra karalius. Teko apsivilkti geriausius rubus ir vykti.
Vezikas nustebes pakele antakius, kai pamate, jog auksakalys sunkiai tempia i karieta dideli pailga daikta. Nusokes norejo padeti, bet Izidorius siurksciai ji atstume. Zirgai muistesi ir baimingai zvenge per visa neilga kelione iki rumu. "Jaucia bjaurybes", - smekstelejo Izidoriaus galvoje. Jis su pasididziavimu pagloste nesuli.
Karalius Liudvikas jau lauke rumu saleje. Juoda besibraunanti per linkciojancius tarnus Izidoriaus povyza isjudino ji is niuraus susimastymo. O auksakalys tuo metu mintyse keikesi, gindamasis nuo perdetai mandagiu tarnu pasiulymu padeti nesti nesuli. Galu gale prasibroves iki sosto Izidorius priklaupe ir pastate pries ji savo nasta. Valdingu mostu karalius pasalino is sales visus dvariskius ir tarnus. Tik prie duru bolavo nejudrios sargybiniu figuros. Liudvikas pakilo nuo sosto ir staigiais nervingais zingsniais prisiartino prie Izidoriaus.
- Na kaip? Pavyko? Siam reikalui paaukojau trecdali izdo. Savo kailiu tu neatpirksi tokios aukos.
- Nusiraminkite, sviesiausias valdove, viskas tvarkoje. Skystis veikia puikiai. Aplankiau viena eiguli. Malonekite pazvelgti, jusu didenybe.
Raganius akimirksniu nuplese apdangala. Zvakiu sviesoje suzibo geltonas metalas. Karalius vos sulaike nustebimo suksni. Priesais ji stovejo auksine masyvi statula, gresmingai sugniauzusi kirvi. Beprotiskoje skausmo agonijoje iskreiptas veidas atrode naiviai skausmingas kaip ka tik skaudziai apgauto zmogaus. O akys. Zvilgtelejes i jas karalius nenorom sutriko. Jos nebuvo auksines. Bent jau ta trumpa akimirka, kai Liudvikas pazvelge i jas. Tarsi koks geltonas debeselis butu uztemdes iprastas zmogaus akis. Bet ir pro ji prasimuse skausmo ir neapykantos kupinas zvilgsnis.
Bom. Bom. Letai vibruojanti tyla. Bom. Bom. Jau silpniau. Paseles sirdies plakimas palaipsniui slopo. Nebutis pamazu virto realybe. Realybe pamazu virto nebutim. Tvyrojo spengianti tamsa ir nykstantys paskutiniai silpnucio sirdies plestelejimo atgarsiai. Mintys klaidziojo po nesuvokiama tustuma. Reikia susikaupti. Reikia susikaupti. Besiblaskanti valia nurimo ir sustiprejusi eme rinkti issibarsciusias proto ziezirbas. Jos susibure i kamuoli. Galingu impulsu jis smoge i nezinia, skrosdamas tustuma. Juodas rukas sklaidesi, pilkejo. Ir stai priekyje suzibo sviesa. Isibegejes impulsas trenkesi i ja. Mintys nuo smugio vel issibarste, bet visos spejo isvysti viena vaizda: milziniska mene, apsviesta zvakiu sviesos, ir palinkes i mintis puosniai apsitaises zmogus. "Karalius Liudvikas", - blykstelejo viena is ziezirbu. Blykstelejo ir uzgeso. Sviesa eme blankti, virto neaiskia deme, greitai aplinkui besipleciancioje pilkumoje. Po to pilkuma vel virto tamsa. Issibarsciusios ziezirbos geso joje viena po kitos. Kol liko viena, ilgiausiai issilaikiusi. "As - Nikodemas", "As - Niko...", "As...", "A...", - uzgesdama blykciojo. Kol tamsa prarijo ir ja.
Izidorius nudelbes akis stovejo priesais sosta, aplink kuri blaskesi isiutes Liudvikas.
- Kodel tu neivykdei mano isakymo? Atsakyk, niekingas padare.
- As... as negalejau, jusu sviesybe. As... Jus zinote, tai mano sesers vyras, susimilkite.
- Man nesvarbu, kad jis - tavo giminaitis. Man nereikia tavo pasiteisinimu - man reikia jo skulpturos. Sosto reikalai svarbesni negu kraujo rysys. Gal tu nezinai, kad tas tavo giminaitis rezga samoksla pries mane - teiseta karaliu? Jis vienintelis nenusilenke mano valiai po to, kai nuostabi barono Rudofo skulptura papuose mano mene. Issigando niekseliu gauja, che che. Graziai sutvarkeme ir kitus maistininkus. Taigi.
- Jusu didenybe...- norejo kazka sakyti auksakalys.
- Nutilk. Nenoriu klausytis to inkstimo. Jei ne tavo nuopelnai karalystei, tavo galva nusiristu nuo peciu dar siandien. Iki ryto pasedesi saltojoje, o rytoj, jei neatgabensi, ko liepiau... Na, manau, tu supratai. Sargyba.
"Mane i kalejima? - pasibaisejo Izidorius. - Ne, to nebus."
Ta akimirka jis pajuto visas nuoskaudas, kurias patyre is nukarsusio monarcho per ilga istikimos tarnystes laika, ir apsisprende. Izidorius kystelejo ranka i uzanti. Karalius, isvydes perkreipta raganiaus veida ir stebuklingojo skyscio buteliuka rankoje, akimirksniu perprato jo ketinimus.
- Nedrisk, sunie, - sukliko Liudvikas.
Taciau auksakalys nesudrebejo. Jis sliukstelejo skysti tiesiai karaliui i veida. Paskutinemis auksu virstanciu raumenu pastangomis karalius slumstelejo i sosta ir sustingo jame.
Bet sargyba jau buvo cia. Kariai spoksojo i Izidoriu su baime ir neapykanta, bet ryztingai artinosi. Raganius apsidaire. Kaip zveris, ivarytas i spastus. Jis suprato, kad pasigailejimo nebus ir puole begti. Uz sosto buvo durys, vedancios i asmeninius karaliaus kambarius. Jais Izidorius ir tikejosi pabegti. Sargyba nuzvangejo is paskos. Perbeges kelis miegamuosius Izidorius atsidure erdvokame kambaryje, gruste prigrustame dideliu ir mazu skulpturu, paveikslu, vazu ir kitu prabangiu daiktu. Auksakalys atpazino savo pirmasias skulpturas. Kokios grubios ir nevykusios jos atrode, palyginti su su dabartinemis idealiomis zmoniu kopijomis.
Izidoriaus siaubui, antrojo isejimo is sio kambario nebuvo. Tarpduryje isdygo kariunai. Pamate, kad beglys niekur nedings, jie stabtelejo. Raganius prisimine, ka laiko rankoje. "Pavirskit ir jus aukso gabalais", - mintyse nusikvatojo jis ir sviede buteliuka.
Taciau sargybiniai issilenke ir buteliukas suduzo, atsitrenkes i kazkuria auksine statula. Izidorius puole prie lango, bet, dirstelejes zemyn, suprato padeties beviltiskuma: apacioje buvo status uolos skardis. Jei soktum, kaulu tikrai niekas nesurinktu.
Susiguzes ir tirtedamas is baimes Izidorius lauke smugio i nugara. Bet vietoj to jis isgirdo isgastinga kariu suksni. Kas juos isgasdino? Jis gi nepataike. Buteliukas... I ka jis suduzo? Nerami mintis smestelejo raganiaus galvoje: "Jei magiskasis skystis gyva padara pavercia auksiniu, tai kuo jis pavercia auksine skulptura?" Apsisukes auksakalys pamate isbegancius sargybinius. Ir pats netiketai nustero: ant kilimo rangesi milziniska gyvate, kuria pats kazkada buvo nuliejes. Kraujas Izidoriaus gyslose sustingo, kai jo akys susidure su ismeigtu i ji juodu karoliuku zvilgsniu. Gyvate letai prasiziojo.