...kiekvienas kelias - tik vienas is daugelio keliu ir niekas nesukliudys - nei tau, nei kitiems - mesti ji, jei taip liepia sirdis. Bet perspeju: tavo sprendima mesti ta kelia arba pasukti is jo turi lemti ne baimes ir ne garbetroskos jausmas. Idemiai apzvelk savaji kelia. Patikrink ji tiek kartu, kiek manysi esant reikalinga. Po to uzduok sau - ir tik sau - viena vieninteli klausima... "Ar turi sis kelias sirdi?" Visi keliai vienodi - jie niekur neveda... Ar turi sis kelias sirdi? Jeigu turi, vadinasi, kelias geras; jei ne - jis ne tavo. Visi keliai niekur neveda, bet vienas turi sirdi, o kitas - ne. Vienas teikia tau dziaugsma ir kol eini juo - tu neatskiriamas nuo jo; o kitas privers tave prakeikti visa savo gyvenima. Vienas kelias suteikia tau jega, o kitas - atima.
K.Kastaneda. Dono Chuano mokymas.
- Nedaryk sito! - Gaja maldaudama sunere rankas ant krutines. - Zusi!
Vilbutas abejojo. Aisku, eiti i Radvygio pili - beprotybe. Bet palikti ta nieksa ramybeje, kaip praso sesuo...
Jaunuolis vel pazvelge i smilkstancius griuvesius. Viskas, kas liko is namu. Isniekinti nuzudytuju kunai prie apanglejusiu medziu - viskas, kas liko is seimos. Gaja, vienintele, atsitiktinumas apsaugojo nuo kitu sesiu likimo. Vilbutas sugrieze dantimis ir sugniauze kumscius. Abejoniu nebeliko. Ir iseitis atsirado.
- Prisiglausk pas Gentvainius, - suktelejo prie degesiu stovinciai seseriai. - As einu pas Damaza. Ji paprasysiu padeti.
- Damaza?! - aiktelejo Gaja ir pripuolusi sugriebe broli uz peciu. - Pas sita svetimsali? Sita raganiu?!
- Todel ir eisiu, kad raganius... Kol neatkersysiu Radvygiui, negalesiu ramiai gyventi. Nesvarbu, kokio atlygio is manes bus pareikalauta!
- Vilbutai! Atsipeikek! - purte ji verkdama Gaja. - Prisiglausim pas Gentvainius, isgyvensim... Zmones pades... Nebekliudyk to zveries. Ar nematai, ka jis musu namams ir seimai padare?
- Matau. Ir todel nenurimsiu, kol Radvygis savo krauju neatmokes uz viska. Neatkalbinek. As pasirinkau kelia ir is jo nepasuksiu. Nesijaudink del manes, - apkabino seseri, - ir pasisaugok. Dabar man viena belikai... Eik pas Gentvainius, - stumtelejo nuo saves.
Ir nuejo neatsisukdamas. Iki Damazo vienkiemio buvo geras gabalas kelio.
- Sakai, nori atkersyti Radvygiui? - atsivedejes kirto Damazas, kad net kirvis ismigo i trinka. Stora kaip kelmas pliauska skilo lengvai it siaudelis.
- Taip. Jis apiplese, sudegino mano namus, iszude seima.
- Tai kodel atejai pas mane?
- Zmones kalba, tau paklusta Aukarija.
- Aukarija? O kas tai yra? - atsisuko i stovinti prie vartu jaunuoli Damazas ir eme metyti kirvi is rankos i ranka.
- Na, - uzsikirto Vilbutas, sutrikdytas nuozmaus svetimsalio zvilgsnio. - Kalbama, kad tai galinga dvasia, padedanti gauti tai, ko nori.
- Nesamone. Dink man is akiu ir nepasipainiok kada po kojomis. O tai kaulu nesurinksi, - pagrase kirviu ir nuzingsniavo savo namo link.
- Ne, palauk, - Vilbuta uzpludo bejegiskas apmaudas. - As neturiu kur eiti. Privalau atkersyti tam zudikui.
- Tai ir kersyk, - vyptelejo atsisukes svetimsalis. - O as kuo detas?
- I jo pili neimanoma patekti. Jeigu per stebukla ir isibrauciau, Radvygis ir jo zmones mane kaipmat uzmustu. As per silpnas.
- Tai pamirsk ir gyvenk, lyg nieko neivyko, - Damazo ranka jau spaude duru rankena.
- Negaliu! As turiu atkersyti! - Vilbutas ne nepajuto, kaip atsidure salia. - Privalai man padeti.
- Klausyk, pienburni! - sveite i sali kirvi ir griebe staiga atsisukes vaikina uz marskiniu Damazas. - As cia apsigyvenau ne tam, kad vykdyciau kieno nors isakymus. Supratai? Ir esu sotus Aukarijos galybes! Aisku?! - snypste snypste prikises tamsu veida. - Uztektinai prisirijau to meslo ir neketinu vel to daryti. Dink, kol nenukeliavai paskui savaja seima.
- Bet, Damazai, - pasimuiste Vilbutas. - As tau atsilyginsiu.
- Kuo? - nusikvatojo svetimsalis ir atstume Vilbuta. - Griuvesiais ar pelenais?
- Dabar as nieko neturiu, - sunkiai nurijo seile vos issilaikes ant koju Vilbutas. - Bet palauk: atkersysiu Radvygiui, su seseria dirbsim, atsistosim ant koju. Gal sesuo sekmingai istekes...
- Sesuo, sakai? - nutese Damazas ir prisimerke. - Tai ne visa seima iszudyta?
- Liko jauniausioji, Gaja. Ji tuo metu, kai uzpuole Radvygis su savo plesikais, buvo gretimame vienkiemyje.
- Sviesiaplauke Gaja, - susimastes pasitryne smakra Damazas. - Linksmuole zvitrioji Gaja... Trauk tave velniai. Padesiu. O atlygis bus tavo sesuo.
Vilbutas suakmenejo. Svelniaja Gaja sitam svetimsaliui, raganiui... Apsidaire aplinkui, nuzvelge dar sakais kvepianti Damazo nama, svariai issluota kiema, ukinius pastatus, sodinukus sode. Tvarkosi neblogai. Dar kokie metai ir sis vienkiemis klestes. O ir pats Damazas - vyras kaip reikiant: tvirtas, visus darbus mokantis. Ir moteru zvilgsnius traukiantis. Ne viena rausteledavo jo idemiai nuzvelgta. Tik bijojo jo visos - nezinia, is kokiu krastu atkeliaves, nezinia, kodel savo tevyne turejes palikti. Ir pats Damazas neskubejo biciuliautis su gretimu vienkiemiu gyventojais, atokiai visu laikesi. O dar tos kalbos, atsekusios paskui ji: kad raganius, kad su piktosiomis dvasiomis bendraujas... Net skurdziausias vargeta neleistu uz jo savo dukters... O jis tures atiduoti Gaja?..
- Na, - isakmiai tare Damazas. - O gal jau nebenori kersyti? Kaip ten megsta sakyti jusu senoliai: "Nesuk is kelio del takelio"... Tik is kur zinoti, kur kelias, o kur takelis? - nusisiepe.
Ar jis turi kita iseiti? Ne. Be sito raganiaus pagalbos Radvygiui neatkersysi... O gal nekersyti? Gal paklausyti sesers?
- Tai ka renkiesi? - atsireme i duris Damazas.
Jaunuolis nudelbe akis zemyn, letai pasuko galva, pazvelge i sona. Zvilgsnis nuslydo langu. Vilbutas ziurejo i savo atspindi: ryztingai suraukti antakiai ir suspaustos lupos, tik akys sutrikusios, abejojancios... Ne, pasirode. Jokiu abejoniu... O gal ir nereikes Gajos atiduoti, gal Aukarija jam pades atsikratyti Damazo...
- Sutinku, - iskvepe.
Vilbutas atsargiai zenge paskui seimininka. Durys uzsidare ir staiga plykstelejo sviesa. Kiek pasimarkstes jaunuolis prarado zada - priesais plytejo didziule mene. Sidabrinese zvakidese spragsejo zvakes, o ant sienu, grindu, kolonu gule seseliai.
- Aukarijai patinka stebinti, - syptelejo netoliese stovintis Damazas. - Palauk, dar ne ta pamatysi.
- Bet kaip, - pagaliau islemeno Vilbutas. - Juk as maciau paprasciausia nama, o cia - rumai...
- Aukarija gali bet ka paversti bet kuo, - nenoriai murmtelejo seimininkas.
Lyg patvirtindama jo zodzius, mene suraibuliavo ir isnyko. Vietoj jos i Vilbuta tiesesi tamsus koridorius.
- Eime, - mostelejo ranka Damazas ir isnyko tamsoje.
Vilbutas atsargiai nuseke is paskos.
- Ar nepaklysime? - po kiek laiko paklause.
Vietoj atsako - kvatojimas.
- Jeigu Aukarija taip keicia tavo namu pavidala, kaip tu zinai, kur eiti? Ar visa tai tik burtai, o is tikruju niekas nesikeicia?
Dar smagesnis kvatojimas. Vilbutas pyktelejo.
- As visai nenoriu zavetis moliniu puodu, manydamas, kad tai aukso indas. Ar nugarmeti i bedugne jos nematydamas. Atsakyk, kuris pavidalas tikrasis?
- Visi tikri, - springo juokais tamsoje nematomas Damazas... - O gal ne vienas. Koks skirtumas? Koki pavidala Aukarija suteikia, tas ir yra tikras. Negi tu zinai, koks tavo pavidalas tikras, kaip tu is tikruju atrodai?
- Na ir paklausei, - dabar jau nusijuoke Vilbutas. - Uztenka man paziureti kad ir i veidrodi, ir zinau, kaip atrodau.
- Nejaugi? Vadinasi, savo atvaizda laikai tikru savimi?
- Nnnnna, taip.
- Tai jeigu veidrodyje - tikrasis tu, tai kas gi tas, kuris stovi pries veidrodi?
- Ne ne. As esu tikras, o veidrodyje - mano atvaizdas, netikrasis as.
- Tai kaipgi tu gali buti tikras, jei tavo atvaizdas - netikras tu? - toliau saipesi Damazas.
- Nesamones kalbi. Atvaizdas atsiranda tada, kai man prireikia ir as pasiziuriu kad ir i veidrodi, - stengesi neatsilikti nuo Damazo balso Vilbutas.
- O gal tau prireikia tada, kai tavo atvaizdas to panori? Gal jis ir yra tikras, o tu - ne? Ar niekada nepagalvojai, kad mes turime daug pavidalu ir musu atspindziai yra vieni is ju? Uztenka susilieti su kokiu nors savo atspindziu, kad taptume dar kitokiais... - palengva tolo seimininko balsas ir Vilbutas paspartino zingsni.
- Nusisneki. Is kur tuos atspindzius gausi? Kalbedamasis su tavimi prie lango, stikle maciau savo atvaizda. Bet pasitraukiau ir atvaizdo neliko.
- Kodel gi? - tamsoje nematomo Damazo balsas buvo rimtas. - Atspindziai niekur nedingsta. Juos saugome savyje ir nesavyje... Na, bet mes beveik ir atejome. Pasiruosk susitikti su busima savo seimininke.
Vilbutas nusprende patyleti. Arba tas svetimsalis tyciojasi, arba jis nepilno proto. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad Aukarija pades atkersyti.
Priekyje sugirgzdejo veriamos durys ir jaunuoliui i akis dure akinanti sviesa.
Jis stovejo sodo pakrastyje. Aplinkui buvo sviesu, oras lengvas, pilnas svelniai svaiginanciu Vilbutui nezinomu kvapu. Is vesliu krumu kysojo didziules akmenines taures, skardziai ciurlendamas liejosi vanduo. O netoliese ant smeleto takelio stovejo Damazas.
- Eime, Aukarija laukia, - kryptelejo galva jisai.
Vilbutas ejo takeliu, vedanciu pro nematytus ziedus svarinanciu augalu klombas, ir vis negalejo atsistebeti tuo, ka regi. Akinanciai baltos zirgu statulos, palenkusios galvas prie smaragdinio zalumo zoles, medzio seselyje prie zemes prigludes suoliui kazkoks juodo akmens plesrunas, is po krumo lendantis milziniskas melynas voras su zmogaus galva, ant fontano atbrailos tupintis varinis paukstis, lyg is pragaro istrukusios ir akmeninemis virtusios pabaisos - viskas atrode kaip gyva.
Staiga Vilbutas pajuto, kad sodo aromatus eme gozti aitrus, vis stiprejantis kvapas. O Damazas, perzenges vos matoma ant takelio susirangiusia gelsvo akmens gyvate, sustojo.
Vidury zaliuojancios klombos purpuru liepsnojo vienintelis ziedas. Jis primine gaisro atsvaitus, sokancius ant
bejegiskai stovinciu zmoniu veidu, arba trykstanti is giliu zaizdu krauja. Vilbutas pajuto, kaip ji vel uzlieja
neapykanta. Taip liepsnos to niekso Radvygio pilis, taip klioks kraujas is mirtinu jo zaizdu. Jaunuolis stovejo
vidury traskancios ir uzaujancios ugnies, girdejo klyksmus, juto dusinancius juodus dumus, pragariska karsti. O
kazkas kuzdejo: "Bus taip, bus, Vilbutai. Tu - teisssus. Tu pasirinkai teisssinga kelia... Bus tavo pergale.
Busss..." Vilbutas apsidaire, noredamas pamatyti, kas kuzda.
Vizija isnyko. Vilbuto zvilgsnis susidure su pasaipiomis svetimsalio akimis.
- Gurkstelejai gaivinancio gerimo, istroskes keleivi? Bet palauk, dar ne taip troskins.
- Nesuprantu tavo zodziu, - papurte galva Vilbutas, vis dar negaledamas pamirsti regetu vaizdu.
- Ir nereikia.
Damazas paeme ant dailaus vijokliu apvyto medinio suolelio stovejusius du kristolinius dubenelius ir priejo prie augalo.
- Palauk, mielasis, neskubek, - staiga virsuje suose moters balsas. - Pasikalbeti noriu.
- Ko tau reikia? - suburbejo nepakeldamas galvos Damazas.
- Na, nebuk toks siurkstus, - vietoj augalo stovejo zaliomis skraistemis apsisiautusi moteris. - Buvo laikas, kai kalbejai mandagiau.
- Ko tau reikia? - is ituzio drebanciu balsu pakartojo Damazas.
- Nieko. Beveik nieko, - zalias vanagas nutupe svetimsaliui ant peties ir prikiso gelsva snapa prie akiu. - Tik kad daugiau nepasikartotu panasus pokstai, kaip pries kelias minutes. Jeigu pas tave atejo zmogus, norintis prasyti mano pagalbos, tai ir padek, kaip taremes. Supratai?
Damazas tylejo.
- Matau, kad supratai, - lingavo purpurinis ziedas. - O tu, jaunuoli, sveikas izenges i magijos pasauli. Zinau, ko nori. Padesiu tau. Kaip kadaise padejau sitam nedekingam zmogui... Klausyk jo, bet daugiau - savuju jausmu, kersto troskimo. Na, Damazai, paskubek, paruosk viska, ko reikia.
Vilbutas ziurejo, kaip Damazas atsargiai nuplesia kelis purpurinius ziedlapius ir tamsiai melynus lapus, kaip juos deda i viena inda. Po to nuskina juoda pumpura ir perlauzes ji kazka suberia i kita.
- Stai ir viskas, - tare Damazas ir pasaipiai, kaip pasirode Vilbutui, pridure: - Aukarija tau dovanojo savo galybes dalele.
- Tai ir yra Aukarija? - nustebo Vilbutas. - As maniau, tai dievybe ar dvasia... O pasirodo - tiesiog augalas, pasivertinejantis tai moterimi, tai pauksciu...
- Pavidalas nieko nereiskia. Negi dar tuo neisitikinai? - zybtelejo tamsiomis akimis Damazas.
- Tu nori pasakyti, kad tai nera tikras Aukarijos pavidalas?
- Vel tu savo: tikras, netikras! Na, ko tu isitverei tos minties, kas tikra, kas netikra. Tu turi tiketi tuo, ka matai. Tai ir bus tikra.
- Bet as noriu zinoti, ar mano kerstas bus tikras, - neatlyzo Vilbutas. - Gal as tik manysiu zudas Radvygi, o is tikruju...
Damazas uzsikvatojo:
- Del to gali buti ramus. Ir Radvygis, ir kerstas - viskas bus tikra. Ir dar kaip tikra! - ir staiga surimtejes pridure: - Eime. Jau laikas.
Grizo Vilbutas su Damazu tuo paciu takeliu, kuriuo atejo. Bet si karta izenges pro duris, juoduojancias aukstoje sienoje, kurios nesimate nei pradzios, nei pabaigos, isvydo nebe tamsu koridoriu, o paprasta kambareli. Prie senu rastu sienu buvo pritvirtintos lentynos, ant ju rikiavosi ivairiausiu dydziu ir formu indai. Pasieniais stovejo didziuliai asociai. Daugiau nieko. Net stalo nebuvo - tik keli suoleliai bei gultas, apdengtas kazkokiu kailiu. Ir kampe liepsnojantis zidinys.
- Tai kokio pavidalo budamas nori atkersyti Radvygiui? - paklause Damazas, imdamas nuo lentynos molini dubeneli. - Gali rinktis drakona, vilka, grifa - bet koki zveri ar pauksti. Jo diduma irgi gali pasirinkti. Arba pats susikurk kokia pabaisa.
- Nenoriu keisti savo isvaizdos, - tvirtai tare Vilbutas. - Noriu, kad Radvygis mane atpazintu, kad zinotu, uz ka zuva.
- Tavo reikalas, - guztelejo Damazas ir nusisuko nuo Vilbuto.
Jaunuolis stebejo, kaip jis i molini asoti idejo atsinestus lapus, kaip ipyle vandens, pastate i zidini trikoji ir uzdejo ant jo inda. Po to emesi antro dubenelio: kazka isbere i nedidele piestele ir tryne retkarciais iberdamas kazkokiu milteliu, kuriuos po ziupsneli imdavo is netoliese stovinciu puodyniu. Greitai indas ant trikojo uzkaito ir Vilbutas pajuto trosku aromata. Zidinio liepsnu seseliai plaikstesi ant sienu, burbuliavo viralas, kazkas girksejo piesteleje. Kvapas svaigino Vilbuta. Viskas eme atrodyti nerealu, netikra. Rodesi, kad kiekvienas daiktelis zyra i smulkutes raibuliuojancias daleles, kurios uzlipdo akis...
Kai Vilbutas pabudo, Damazas stovejo prie jo vienoje rankoje laikydamas puodeli, o kitoje dubeni.
- Nusirenk, - tarstelejo jis.
- Kodel?
- Siuo tepalu issitrinsi kuna.
- Ar tai butina? - paklause Vilbutas, itariai ziuredamas i tamsu tepala dubenyje.
- Tai gal tu ir pats zinai, kaip patekti i pili, atkersyti ir grizti atgal? Ne?.. Tai ir neklausinek, - ir kiek patylejes, lyg nenorom tese: - Tepalas su nuoviru suteiks tau galia skraidyti, padarys kuriam laikui tavo kuna tvirta kaip plienas. Niekas negales taves ne suzeisti...
Vilbutas tyledamas eme daryti, ka liepe Damazas. Tepalas buvo nemaloniai saltas ir jaunuoliui atrode, kad isineria i glicia, anksta gyvates oda.
Kai dubuo istustejo, Vilbutas siektelejo savo drabuziu, sudetu ant suolelio. Bet Damazas ji sustabde.
- Ne. Jie atskirs tavo kuna nuo Aukarijos, perkirs jos galybes spindulius. Tepalas neteks savo galios.
- Bet kaip as... - paraudo Vilbutas.
Damazas pasaipiai kilstelejo veslius antakius:
- Tave tai trikdo? O as maniau, kad tau rupi tik kerstas... Be to, siuliau kitus pavidalus. Nenorejai. Tai ir stosi pries Radvygi savo pavidalu. Tikruoju! Cha cha cha, - sukretejo nuo juoko svetimsalis.
Vilbutas tramde kylanti ituzi.
- Palauk, palauk, - nutrauke kvatojima. - O kaipgi sienos? Pilies sienos? Ar jos neatskirs manes nuo Aukarijos?
- Sienos? - pasaipiai prisimerke Damazas. - Koks menkniekis! Ir nepalyginsi su drabuziais.
- Nesuprantu. Storiausia siena praleis galia, o drabuziai sulaikys? Kokias nesamones sneki?
- Ar pamirsai, ka sake Aukarija? Sveikas izenges i magijos pasauli. O jame, patikek, viskas priesingai nei musiskiame. Storos sienos cia - kliutis, o ten - ne. Panasiai kaip veidrodyje: tavo kaire ranka ten - desine, o desine - kaire. Supranti, magija - musu troskimu atspindys...
Ir staiga nutilo. Ibruko puodeli Vilbutui i rankas ir siurksciai liepe:
- Gerk.
Vilbutas pakele puodeli prie lupu ir gurkstelejo. Viralas buvo vesus, bet jaunuoliui pasirode, kad verdantis vanduo istvilke gerkle ir ugnimi pasklido po kuna. Jis uzspringo, eme koseti, is akiu trysko asaros.
- Gerk, gerk, - mosavo rankomis Damazas. - Ir atmink: nieko nebijok - tave saugos Aukarija. Imsi skristi. Tavo neapykanta pati ras Radvygio pili. Kai nusileisi, pilyje laiko veltui negaisk - turesi lygiai valanda. Jeigu per ta laika nesusirasi Radvygio, vis tiek pakilsi. Aukarija grazins tave atgal. Nepamirsk - tavo kuno negales pazeisti nei kardas, nei strele, nei ugnis - niekas. Bet tik valanda, atmink. O dabar gerk.
Ir Vilbutas gere liepsna, galvodamas apie ta ugni, kurioje sudege jo tevu namai. Gere, kol pries akis stojo tamsa, o toje tamsoje prasiskleide purpurinis Aukarijos ziedas.
Atsipeikejo Vilbutas nuo keistu pojuciu. Pro ausis svilpe vejas, visa kuna buvo aptraukes tvirtas plonas voratinklis, kuris, tiesa, ne kiek nevarze judesiu. Ir jokio tvirto pagrindo. Atsimerkes apsizvalge: po juo plytejo tamsa, kai kur sutirstejanti i miskus ar sodybas, retkarciais svysteledavo ziburelis ir tuoj pat isnykdavo is akiu. Pakeles galva isvydo tamsiu debesu aptraukta dangu. Tik vienoje propersoje blausiai svytejo menulio ragas. Zvaigzdziu nesimate. Vilbutas issigando - kas jam darosi? "Nieko nebijok, nieko", - suslamejo ausyse vejas. Aukarija! Vilbutas atsimine savo beprotiska, kaip dabar jam atrode, poelgi. Prasyti pagalbos Aukarija! Bet dabar kelio atgal nebera.
Apacioje kazkas susmezavo. Turbut Radvygio pilis. Vilbutas, lyg kazkieno kumsteletas, pakele ranka ir eme palengva leistis. Taip ir yra. Situos bokstelius, sita pili jis atpazintu ir aklinoje tamsoje. Pajustu juos.
Vilbutas pakibo virs pilies. Debesys prasisklaide ir jis aiskiai mate apacioje judancias deglu sviesas - neskubriai zingsniuojancius sargybinius. Zvilgsnis uzkliuvo uz mazucio balkono. Ko gero, jo durys veda i kokius nors kambarius - ko daugiau bereikia? Vilbutas atsargiai nusileido i ji ir is karto pritupe, susiguze. Jis niekaip negalejo priversti saves patiketi, kad niekuo nepridengtas kunas yra nesuzeidziamas. Pasidrasines metesi duru link. Atidares pamate blausiai deglu apsviesta mene. Issitraukes arciausiai buvusi degla, puole pro kitas duris. Uz ju sukosi siauras koridorius. Vilbutas skubino save - kuo greiciau rasti Radvygio miegamaji...
- Ei, ar is proto issikraustei?
I nuoga Vilbuta ziurejo nustebes sargybinis. Smugis deglu ir jis susmuko ant grindu. Ciupes jo karda, jaunuolis pasileido koridoriumi pasiryzes is eiles atidarineti visas duris. Kol ras Radvygi.
Ipuoles i pirma kambari, deglo sviesoje Vilbutas isvydo miegancias tarnaites. Radvygio cia nebuvo. Metesi atgal i koridoriu. Antros durys. Uz ju pasirode besas prasmatnus miegamasis. Viduryje stovejo didziule lova su baldakimu. Priejes arciau ir pasisvietes deglu, Vilbutas atpazino Radvygio motina... Kodel gi ne?.. Bet kazkas lyg sulaike bekylancia ranka. Vilbutas apsidaire ir atsoko - jam pasirode, kad kambaryje yra kazkas trecias. Tas kazkas - netoliese stovintis sutrikes nuogas jaunuolis su deglu rankoje. "Tai juk mano atspindys veidrodyje", - susivoke Vilbutas ir isgirdes silpna riktelejima atsisuko i lova. Ten susiguzusi, drebanciomis rankomis traukdama ant saves antklode, sedejo Radvygio motina. Is po naktines kepuraites kysojo issipesusi zilu plauku sruoga. Moteris vel riktelejo:
- Sargyba!
"Kodel gi ne?" - suspragsejo deglas.
Ranka lyg savaime kilstelejo. Tik siek tiek. Kad liepsna lyzteletu baldakimo krasta.
Issokes i koridoriu, pamate sargybinius. Vilbutas pasiruose.
Kardai, uzuot sukapoje jaunuoli i gabalelius, tik zvangteledavo ir atsokdavo kaip nuo akmens. Vilbutas pajuto is vidaus plustancia didziule jega, kuri, rodes, sprogdinte sprogdino jo krutine. Dabar jis - padeties viespats. Ilgai kautis jam ir nereikejo. Sargybiniai, isvyde, kad kardai nieko nepadeda, puole begti saukdami esa pili uzpuole demonas. Vilbutas tik nusisaipe. Demonas! Taip, kersto demonas! Ugnies demonas! Sulig sia mintim isvirto degancios senosios pilies seimininkes miegamojo durys, atidengdamos liepsnos siena. "Cia uz mano motina", - susnabzdejo Vilbutas ir puole tolyn. Radvygis... Dabar jam nebereikejo atidarineti duru - patys pilies gyventojai, palike atidarytus kambarius, blaskesi po koridoriu. Vilbutas tik mesteledavo i vidu nuo sienos nuplestus deglus ir bego pirmyn. Sargybiniai jau nedriso pastoti jam kelio. Tik pora kartu jaunuolis pajuto, kaip i nugara atsitrenke streles. Jis stumde kelyje pasitaikiusius zmones, kapojo juos, bloksdavo i degancius kambarius ir vis snabzdejo: "Cia uz brolius, cia uz seseris, cia uz brolius..." Jis jau nelabai suprato, ka dare: ar bega, ar kaunasi, kuo mojuoja: kardu ar deglu. Aplink ji traskejo ir uzavo ugnis, pasiglemzdama viska: ir baldus, ir gyvus zmones, ir lavonus. Jo vieno neliesdama. Ugnies traskejimas lenktyniavo su pilies gyventoju klyksmu. Vilbutui svaigo galva. Ir vienintelis kelrodis siame pragare buvo is atminties isplaukes Radvygio veidas. Suvokes, kad tokios aklos paieskos naudos neduos, o laikas eina, nusprende daryti kitaip. Pasivijes ant laiptu sprunkancia pusnuoge tarnaite, griebe ja uz plauku ir tiesiai i veida suriko:
- Kur Radvygis? Kur tavo seimininkas?
Pusiau apalpusi mergina tik mosavo rankomis ir kazka vapejo. Isiutes Vilbutas pritempe ja prie vieno liepsnojancio kambario ir siurksciai papurtes vel suriko perrekdamas ugnies traskesi:
- Matai? Jeigu nenuvesi pas savo seimininka, sudegsi gyva!
Tarnaite suspurdejo ir suklyke:
- Ne! Ne! Pasigailek manes, demone! As nuvesiu... parodysiu...
Vilbutas atitrauke ja nuo ugnies, stumtelejo:
- Rodyk kelia!
Si klupdama puole i dar gaisro neapimta sonini koridoriu. "Kad tik suspeciau, - nerimavo Vilbutas. - Kad tik jis nepabegtu..."
Staiga ties posukiu mergina griuvo ant zemes ir rangydamasi visu kunu eme sliauzti. Isibegejes Vilbutas persoko per ja ir susidure su Radvygiu. Kraujas siubtelejo jaunuoliui i galva. Jis puole. Mikliai atmuses kirti pilies seimininkas atsoko atgal.
- Kas tu toks?! - suriko jis. - Ko tau reikia?!
- Neprisimeni manes? - pagiezingai susvokste Vilbutas. - O vakar apiplestus ir sudegintus namus, iszudytus zmones atsimeni? Ir uz ka? Kad tevas nepanorejo savo dukteru leisti pas tave tarnauti?
- Vilbutas, - tik dabar atpazino Radvygis. - Po velniu, kaip tu patekai i mano pili? Ir kodel tu nuogas? Ei, ar tik nebusi tas demonas, apie kuri man vapejo sargybiniai? Cho cho cho, - uzsikvatojo. - Tiesa sakant, pamaniau, kad jie prota vyno statines dugne paliko, ir kelis net gerai papurciau, kad atsipeiketu. Bet jie nesiliove. Galop nusprendziau nueiti ir pasiziureti. Ir ka gi as randu? Nuoga benami! Cha cha cha!
- O sargybiniai tau nepranese apie tavo sudegusia motina? - sueme karda i abi rankas Vilbutas ir uzsimojo.
Radvygio veide smekstelejo nuostaba.
- Mano motina, - sulemeno jis ir nuleido karda.
Vilbutas, nieko nelaukes, vel puole ketindamas smogti mirtina smugi. Taciau Radvygis, nors ir nevikriai, bet atmuse kirti ir kol Vilbutas kele karda, pats smoge. Jeigu ne tepalas, Vilbutas butu buves kaipmat sukapotas. O dabar nekreipdamas demesio i pasipylusius ant jo kircius, jis puole ir puole. Bet kiekviena karta sutikdavo nors ir apstulbusio, bet meniskai valdancio ginkla Radvygio karda.
- Po velniu! - sukciojo mosuodamas kardu Radvygis. - Kodel as negaliu taves net suzeisti?
- Tu kazka minejai apie demona... - issisiepe Vilbutas.
Suprates, kad jam nepavyks taip iveikti seimos zudiko, jaunuolis eme trauktis atgal - ten, kur siautejo ugnis. Radvygis nesiliove spaudes jo. Keli koridoriai ir jau buvo girdeti silpnas uzesys bei spragciojimas, pazeme slinko vos matomi dumai.
- Tuoj tu pamatysi, kas liko is tavo pilies, - pagiezingai snabzdejo traukdamasis Vilbutas. - Tuoj pamatysi, kas liko is tavo zmoniu...
Uzesys stiprejo. Staiga pora kartu truktelejes nosimi Radvygis suriaumojo:
- Po velniu! Tau+ tu tikrai... Nusispjauti man i visus burtus, pliksiau. As tave gyva sudeginsiu toje ugnyje.
Taciau Vilbutas tik nusikvatojo ir nubego laipteliais zemyn.
Radvygis pasivijo Vilbuta ant didziosios menes - Radvygio gimines pasididziavimo - balkono. Vilbutas stovejo atsiremes i baliustrada ir ziurejo zemyn i apacioje kunkuliuojancia liepsnos bedugne, nuo kurios kilo tvilkantis karstis.
- Gaisras plinta greitai, - tare neatsisukdamas Vilbutas.
- Tu, setone, - sunkiai svokste Radvygis. - As nezinau, kaip tau tai pavyko... tu sudeginai, kas man brangiausia... Uz tai atsakysi... Tau gyvam oda nudirsiu...
- Manai, man neskaudejo, - atsisuko Vilbutas, - kai radau iszudytus ir sudegintus savo namus? As prisiekiau prie smilkstanciu griuvesiu tau atkersyti. Savo pazada jau beveik istesejau. Beveik...
Ir prisokes prie Radvygio ciupo ji uz peciu noredamas pritraukti prie baliustrados. Kuri laika jiedu galinejosi, bet staiga Vilbutas pajuto, kad nenumaldoma jega ji kelia aukstyn. "Laikas baigiasi", - smekstelejo. Jis dar tvirciau sugriebe Radvygi. Pajutes, kad zeme dingsta is po koju, Radvygis apsizvalge. Juodu su Vilbutu skriejo virs liepsnos. Siaubo apimtas pilies seimininkas paleido karda ir abiem rankom isikibo i Vilbuta.
- Na kaip, - saipesi jam i veida tas. - Tebesiruosi man nudirti oda? Turbut situo?
Viena ranka jis istrauke durkla, kabojusi prie Radvygio dirzo, ir prikiso savo priesui prie gerkles. Radvygis tylejo ir tik zvairavo i ugni apacioje. Daugiau Vilbutas nebelauke - brukstelejo durklu ir kiek panesejes kriokianti pilies seimininka nere kartu i liepsnos bedugne. Radvygio rankos bejegiskai nukaro. Ziuredamas i nuo siaubo bei skausmo issprogusias degancio Radvygio akis, Vilbutas susnabzdejo: "Cia uz mano teva". Ir atgniauze rankas...
Pakibes virs liepsnojancios pilies Vilbutas apsuko kelis ratus. "Atkersyta", - atsiduso su palengvejimu ir leidosi paslaptingos jegos nesamas kiaurai tamsa. Paskutinis vaizdas, isitvirtines jo gestancioje samoneje, buvo liepsnojanti Radvygio pilis, primenanti issiskleidusi Aukarijos zieda.
Atsipeikejes Vilbutas pamate virs saves pasilenkusi Damaza. Kampe vis taip pat traskejo zidinys, skleisdamas malonia siluma ir zaisdamas sviesos atsvaitais ant pajuodusiu rastu sienu bei puodyniu. Jis gulejo ant gulto tame paciame kambarelyje. Ar tik neprisisapnavo jam viskas: Radvygio pilis, gaisras, jo nuzudyti ir sudeginti zmones?..
- Na, kaip? Ar tikras buvo kerstas? - pasaipiai paklause svetimsalis.
Vilbutas is po kailio, kuriuo buvo apklotas, istrauke rankas ir apziurejo - isteptos kazkuo rusvu ir sausu. "Sudziuves kraujas, - suvoke. - Radvygio kraujas... Vadinasi, neprisisapnavo. Atkersijau..." Ir patenkintas pasiraze - visa kuna keistai gele, dilgciojo. Bet staiga sustingo - gele ne tik kuna. Kazkas skaudejo viduje - neapciuopiamas ir nenusakomas. Tai buvo netiketa.
- Vilkis, - bloske jam drabuzius Damazas. - Dabar galesi ramiai gyventi, atlikes savo pareiga...
Paskutiniai zodziai nuskambejo ironiskai.
- Kazkas ne taip, - papurte galva sesdamasis Vilbutas. - Padariau tai, ka privalejau padaryti, bet nejauciu dziaugsmo. Netgi atvirksciai...
Damazas keistai, lyg su uzuojauta, pazvelge i jaunuoli ir atsisedo ant suolelio nugara i zidini.
- Zinau, ka jauti, - tare. - Man irgi panasiai buvo. Bet tai tik pradzia...
- Kokia pradzia? - nustebo Vilbutas.
- Nuo siol tu ir Aukarija - vienas kito dalis, vienas kito atspindys. Nori, pasakysiu, kaip toliau bus?.. Pasistatysi namus, jeigu istversi gyventi savo kersto pasoneje. Jei ne, keliausi i svetimas salis... - seimininkas palinko i prieki. - Bet visur tave lydes prisiminimai apie Aukarija, apie tai, ka esi padares. Ir negalesi gyventi ramiai, elgtis taip, kaip liepia sazine, o ne atsiminimas, kad karta jau pasielgei kitaip... Tavo kerstas. Kaip seselis. O viena diena pas tave ateis koks nors kvailys ir paprasys, kad padetum patekti pas Aukarija. Ir turesi padeti... Kaip turejau as, nors ir meginau tave atbaidyti nuo tos minties... Butum paklauses, nebutum iklimpes i ta mesla.
- O tu, - isdriso paklausti vilkdamasis marskinius Vilbutas, - tu irgi kam nors kersijai?
- Ne, - kreivai syptelejo Damazas ir atslijo. - Mano istorija ne tokia... garbinga. Buvau tiesiog valkata. Mano gimtineje tokiu daug. Ne taip, kaip pas jus... Gyvenau dideliame mieste, sausakimsame namu, gatviu ir zmoniu. Tevu ne nepazinojau, verciausi vagiliaudamas. Uzauges tai pas viena turtinga pirkli patarnaudavau, tai pas kita. Karta pasisiuliau padeti vienai senai turciuvienei tvarkytis jos krautuveleje. Ji sutiko. Bet kaip veliau supratau, ne todel, kad jai reikejo pagalbininko - tiesiog nusprende mane padaryti savo vyru. O as, kvailys, susivyliojau jos pinigais ir mintimi, kad jau sena, neilgai trauks, - Damazas kiek patylejo. - Bet trauke ji ilgai... Zinai, Vilbutai, menkas malonumas buvo jai vergauti diena ir nakti. Nuolatiniai priekaistai, ujimas del kiekvieno menkniekio: ne ten nuejau, ne taip pasisukau, o kodel pernelyg ilgai ziurejau i uzejusia jaunute pirkeja... Kaimynams tai budavo smagus reginys. Kelerius metus istveres, emiau galvoti, kaip atsikratyti ja. Bet negalejau rasti jokios iseities...
- Kodel neuzmusei? - nustebo juosdamasis dirza Vilbutas. - Pas mus kartais taip atsitinka. O zudikas ne visada randamas. Jeigu niekas nemate, kas irodys?
- Ne, - atsistojo Damazas ir nuejo pakurstyti baigiancio uzgesti zidinio. - Uzmusti negalejau, visi kaipmat butu suprate, kad tai mano darbas. Nuodai irgi netiko - ten nuodus visi labai gerai ismane, mokejo atskirti, ar zmogus mire savo mirtimi, ar buvo nunuodytas. Man reikejo kazko ypatingo. Ir cia pasipainiojo keliaujantis svetimsalis... O kad jis kur gala butu gaves... - seimininkas vel atsisedo ant suolelio priesais Vilbuta. - Uzejo i krautuve, zmona pakviete pavalgyti kartu, norejo suzinoti, ka tas bekeliaudamas mate. Jis suprato, kokia mano problema. Ir pasisiule padeti... Padejo...
Damazas nutilo. Kuri laika kambarelyje tvyrojo mirtina tyla. Vilbutas nedriso jos pertraukti.
- Kai viskas buvo baigta, - tese Damazas, ziuredamas kazkur i sona, - zmona gulejo perkasta gerkle, o kaimynai su siaubu vienas kitam pasakojo mate milziniska vilka, issokanti is jos krautuveles, as, uzuot dziaugesis, kankinausi grauziamas nesuprantamo skausmo. Manes neapleido mintis, kad kazka padariau ne taip. Aisku, ji man buvo isipykusi iki gyvo kaulo. Bet imti ir paprasciausiai perkasti gerkle... - Damazas susieme rankomis galva ir eme siubuoti i salis. - Iki siol jos issprogusios is siaubo ir skausmo akys, priesmirtinis kriokimas, meslungiskas graibymasis aplinkui persekioja mane kosmaruose... Norejau prisipazinti, ka padares... Bet argi manimi butu kas nors patikejes?.. Pamanytu, kad demonai apsedo, ir uzmetytu akmenimis. Bijojau, nenorejau mirti, - issitiese ir atsiduso. - Tas svetimsalis, tebunie jis triskart prakeiktas, sake, kad karta pasinaudojes Aukarijos pagalba nebegalesi buti toks, koks buvai anksciau. Galu gale, sake jis, kam to reikia: Aukarija tau pades pasiekti viska, ko panoresi. O as nebenorejau nieko. Buvau paprasciausias zmogzudys... Nusprendziau, jei jau negaliu atitaisyti to, ka padariau, niekada nebesikreipsiu i Aukarija pagalbos. Ir kitiems nerodysiu kelio pas ja... Praejus kelioms dienoms po laidotuviu, isejau is miesto, pasiemes siek tiek pinigu ir keikdamas savo nelaimes kaltininka. Daugelyje saliu lankiausi, vienur pagyvendavau ilgiau, kitur trumpiau. Bet visur mane persekiojo to vilko seselis... Pagaliau uzklydau pas jus. Pamaniau, kad cia apsistosiu - gyvenate vienkiemiuose, per daug nesikisdami i kaimynu reikalus. Man daugiau nieko ir nereikejo... Nusprendziau, kad cia galesiu likti su savo sunkumu ir niekas man netrukdys pirsdamasis i draugija. Bet taip buvo tik metus. O paskui atejai tu... - pasiziurejo i Vilbuta. -Paminejai Gaja... Buvau susitaikes su mintimi, kad likusi gyvenima pragyvensiu vienas kaip pirstas, vilku kaukdamas, kai sieloje bus neramu, su niekuo nesidalydamas savo sirdgela... Bet Gaja is karto, vos tik pamaciau ja, pabudino manyje zmogiskos silumos ilgesi... Svajojau, kaip rupinciausi ja, vaikais... Tai tebuvo svajones. Juk jeigu buciau pasipirses, kazin ar butu tavo tevas ja man atidaves. As juk - svetimsalis, raganius, - karciai nusijuoke. - Ir stai atejai tu, - pakartojo. - Nusprendziau, kad Aukarija man pades... Juk karta jau priemiau jos pagalba...
Nezinia ar nuo Damazo pasakojimo, ar nuo skausmo viduje, ar kad tiesiog ugnis zidinyje jau buvo uzgesusi, Vilbutas pasiurpo. Nesilde ne drabuziai.
- Nepamirsk, Gaja mano, - kietai tare Damazas ir staigiai atsistojo, apversdamas suoleli.
- Sklinda kalbos, kad tu Damazui atiduodi Gaja, - iejes senasis Gentvainis buvo rustus. - Ar supranti, ka darai? Ar tam butu pritares jusu tevas?
Vilbutui isdziuvo gerkle. Jis padejo peili, kuri galando, ir atsistojo.
- Ir kas gi cia tokio? - apsimestinai ramiai guztelejo peciais ir ireme zvilgsni i pajuodusias nuo laiko lubas. Kamaraite, kurioje jam leido prisiglausti Gentvainiai, buvo mazulyte ir dar atmine senojo Gentvainio seneli. Bet laikinam prieglobsciui tiko - kol pasistatys savo nama.
- Damazas, vaike, nekoki varda turi, - atsisedo uz stalo Gentvainis. - Uztenka pasiziureti i to zmogaus akis. Kazkas slegia jo sazine. Kai isgirdau tas kalbas, pamaniau, gal tau protas susidrumste po seimos zuties. Atmink, kiekvienas piktas darbas susilaukia atpildo. Atmoketa ir Radvygiui uz jo piktadarystes - dangaus ugnis sunaikino visa jo turta, prisiplesta is zmoniu, ir ji pati sudegino. Ir tavo poelgis gris tau akmeniu.
"Dangaus ugnis... - pasaipiai pagalvojo Vilbutas. - Zinotum tu, zilabarzdi, kokia tai buvo ugnis..."
- Vilbutai, - trinktelejo durys ir viesulu i vidu isiverze uzdususi Gaja. - Sutikau Damaza. Jis sake... sake...
- Zinau, ka jis sake, - nutrauke ja Vilbutas. - Tiesa. As tave pazadejau jam.
- Bet kodel? O manes ar paklausei? - blaskesi po kambareli Gaja. - Seneli Gentvaini, jus pasakykite jam. Teneatiduoda manes tam raganiui, - pripuolusi prie Gentvainio suklupo ir maldaudama sueme jo rankas.
- Nurimk, - perbrauke jai per galva sugrubusia ranka Gentvainis. - Ir as atejau pasikalbeti su tavo broliu,
issiaiskinti, kas ji sieja su tuo svetimsaliu.
Gaja atslijo. Letai atsistojo, priejo prie Vilbuto, sueme rankomis jo galva ir idemiai pazvelge i akis.
- Sakyk, brolau, as - uzmokestis tam raganiui? Uz ta paslauga, kuria jis tau padare?
Vilbutas, neislaikes jos zvilgsnio, nusisuko.
- Kaip tu galejai... - atatupsta traukesi Gaja. - Kaip tu galejai... Ar mano jausmai tau nieko nereiskia? Ar mano sutikimo nereikia?
Ir staiga apsisukusi ispuole lauk.
- Rimgaile, - susuko pro atvira langeli kiemu einanciai merginai Gentvainis. - Paglobok Gaja. O tu, - atsisuko i Vilbuta, - pasakok.
- Nera kas pasakoti, - nusuko akis Vilbutas. - Nezinau, ka norejo Gaja pasakyti... Koks uzmokestis... Kokia paslauga...
Kiek patylejes Gentvainis pakilo.
- Ka gi, papasakosi veliau.
Prie duru dar atsisuko.
- Neslepk savo rupesciu nuo manes. Su tavo tevu buvome draugai. Tu ir Gaja man - kaip savi vaikai.
Vilbutas ziurejo pro langeli i tolstanti senaji Gentvaini. Nenorejo jam uzduoti sirdies, bet ir papasakoti viska... Kad susilauktu priekaistu? Kad kaime visi imtu jo salintis, vadinti raganiaus parankiniu? "As atlikau savo pareiga, - itikinejo save jaunuolis. - Bet is kur tas kaltes jausmas? Del Gajos? Nereikia atiduoti jos tam raganiui... Laikas eiti pas Aukarija... Tik kaip ja susirasti?" Vilbutas apsidaire. "Tavo neapykanta pati ras kelia i Radvygio pili", - prisimine Damazo zodzius. "Klausyk savo jausmu", - susnarejo Aukarijos balsas. Vilbutas pajuto, kaip ji uzlieja neapykanta Damazui. "Nieksas, - sugniauze kumscius, - pasinaudojo tuo, kad man mirtinai reikejo jo pagalbos ir priverte prizadeti jam Gaja... Nebus to, neatiduosiu tau sesers, raganiau... Aukarija man pades. As pats surasiu kelia pas ja... Tik pirmiausia reikia pasikalbeti su Gaja, nuraminti ja".
Vilbutas atidare duris noredamas iseiti i lauka.
Pries ji driekesi Aukarijos sodas.
- Ajajai, kaip negrazu neteseti zodzio, - raitesi pries Vilbuta smelio spalvos gyvate. Lygiai tokia pat, kaip netoliese sustingusi ant takelio. - Bet man tai patinka.
- As nenoriu, kad Damazui kas nors blogo atsitiktu, - uzsispyres tvirtino Vilbutas. - Tenoriu, kad jis paliktu ramybeje Gaja.
- O tu jo paprasyk. Stovi anava ten, - linktelejo plokscia galva. - Matai ta pasisiaususi milziniska vilka, zioruojanciomis akimis? Stai ten, prie to rausvo issigimelio varles zabtais ir lokio kunu... Tai jis. Taip atrodydamas perkando savo zmonai, kuria vede del turto, gerkle. Tokiu pavidalu ir isiamzino mano sode.
- Tai visos sios statulos... - uzeme kvapa Vilbutui.
- Taip, taip. Visa tai - atspindziai tu, kuriems esu padejusi. Ir tu esi cia. Negi nematai?
Vilbutas tik dabar atkreipe demesi i netoliese stovincia baltumu tvoskiancia statula - nuogas vaikinas, rankoje laikantis liepsnojanti degla. Atrode, kad ugnyje raitosi degantis baldakimo krastas. O gal tai tiesiog liepsnos liezuvis? "Tai juk mano atvaizdas..." - uzgniauze jam kvapa. "Savo atvaizdus saugome savyje ir nesavyje..." - isplauke is atminties Damazo zodziai.
- Patinka? - vietoj gyvates lingavo purpurinis ziedas, siubuodamas ant liekno koto. - Matau, kad patinka. O dabar apie reikala. Damazu gali atsikratyti nuzudydamas ji. Nesiulau tau jokiu pasivertimu - tai tik atkreiptu tave supanciu zmoniu demesi. O tau juk reikia, kad ne suo nesulotu. Uzteks paprasciausiu nuodu. Imaisyk i koki gerima, pavaisink Damaza, sakykim, suzadetuviu su tavo seserim proga ir po keliu valandu Damazo nebeliks. Niekam joks itarimas nekils. Na kaip? Tinka?
Vilbutas tylejo. Jis atsimine dar viena savo atvaizda. Damazo lange. O kad tada jis butu smarkiau abejojes pasirinkto kelio teisingumu... Kad butu pagalvojes, kur tas kelias veda...
- Ko delsi? - lingavo purpurinis ziedas. - Nuplesk pora ziedlapiu ir sudziovines sutrink. Miltelius ibersi i midu...
Vilbutui pries akis stovejo jo atvaizdas Damazo lange. Jis mate savo ryztingai surauktus antakius ir suciauptas lupas, taciau... akys - jos tokios abejojancios ir sutrikusios. Ne tokios kaip netoliese stovincios statulos. "O dievai! - mintyse aiktelejo Vilbutas. - Juk statula akla. Jos akys tokios pacios baltos kaip ir kunas. Ir visiskai tuscios..."
- Ne.
- Kas ne? - sustingo ziedas ir suglaudes ziedlapius virto moterimi. - Tau nepatinka mano pasiulymas? Gerai, pagalvokime dar ka nors...
- Ne, - eme atatupstas trauktis Vilbutas. - As persigalvojau. Damazui nieko nedarysiu. Tegu jis veda Gaja. Tesesiu savo zodi.
- Bet tu negali, - moters konturai isskydo ir per visa soda nusniokste smarkus vejo suoras. Padvelke artejancia audra. - Tu jau eini siuo keliu, trauktis nera kur. Mirsi, jei meginsi pasitraukti!
- Sis kelias - ne mano! - stengdamasis perrekti stiprejanti vejo kauksma susuko Vilbutas. - Ir as juo daugiau neisiu, kad ir kas beatsitiktu!
Vejas sukosi verpetais, inirtingai lankste krumus, rove augalu kerus. Tik statulos stovejo kaip stovejusios nekreipdamos demesio i besisukancius nudrekstu lapu spiecius. Aukarija tylejo. Vilbutas nusisuko ir sulenkta ranka prisidenges akis eme brautis atgal prie duru.
Kurgi jos dingo? Ka tik buvo uz nugaros...
- Ar surasi? - pasaipiai nusikvatojo vejas Aukarijos balsu. - Duru daug, kaip ir keliu. Bet tik vienerios veda ten, kur tau reikia...
Smarkus vejo gusis bloske tumula smelio Vilbutui i veida. Kai jaunuolis prasikrapste akis, pries save pamate siena ir eile duru. Visiskai vienodu.
- Manai, taip lengva pasprukti nuo manes?! - tuzo Aukarija. - Tai rinkis, pro kurias eiti. Bet zinok, suklysi - busi amziams pasmerktas varstyti duris mano sode ir nerasti reikiamu...
Vilbutas stovejo prie pirmuju. "O gal paklausyti Aukarijos? Juk tikrai - jei pradejai eiti vienu keliu, tai ir nesiblaskyk, - sukosi kaip tie lapu spieciai mintys. - Kam to reikia? Juk Aukarija pades gauti viska, ko tik panoresiu. Pagaliau, kas cia tokio - nuzudyti raganiu? Zemei bus lengviau... Tik ne dabar, kita karta, dar sugrisiu cia. Dabar su Gaja pasikalbeti reikia... Pasakyti, kad neatiduosiu jos raganiui, - ir jau stums duris, bet atitoko ir atitrauke ranka. - Ka cia dabar as. Juk pats ne geresnis nei Damazas..." Staiga pajuto, kad nenori ne prisiliesti prie siu duru.
Kitos - visiskai tokios pacios. "O gal pameginti ir Aukarija apgauti? - isisuko netiketa mintis. - Iseisiu, o su Damazu susidorosiu pats, be jos pagalbos. Kad ir nama padegsiu vidury nakties. Kas gi suzinos? - ir jau stums duris, bet kazkas sulaike. - Supras. Gaja supras. Juk suprato, kad ja Damazui pazadejau uz pagalba... Ir senasis Gentvainis supras". Nenorejo ju skaudinti.
Trecios durys. Vilbuta apeme bejegiskumas. "Nerasiu tikruju duru, - liudnai maste jis. - Klaidziosiu visa gyvenima sitame sode. Ir koks gi as kvailys, kad susidejau su Damazu, tebuna jis triskart prakeiktas, - net nepastebejo, kaip eme mastyti svetimsalio zodziais. - Nebera man jokios iseities, nebeverta ne meginti", - norejosi tik susiguzti ir verkti.
Ketvirtos... Panika lyg karstas vanduo apiplike Vilbuta. "Kas dabar man bus? Nerasiu as duru. O jei ir rasiu, Aukarija neisleis manes. Ji cia seimininke, jos cia valdos... Begti! - perskrode mintis visa kuna. - Tolyn nuo cia!" Ir pasileido palei siena nesuvokdamas ka daro. Pro sali smezavo durys, galvoje pynesi mintys, ivairiausi jausmai tai uzplusdavo, tai vel atslugdavo. Ir staiga...
Ramybe uzliejo Vilbuta. "Tai juk buvo mano pasirinkimas, mano poelgis. Kam gi dabar aimanuoti ar ant kitu beda versti? - susimaste sustojes. - Niekur nepabegsiu nuo saves, nieko nelaimesiu stoviniuodamas ties durimis. Turiu atsiimti pelnyta bausme. Kad ir kokia ji bus, priimsiu ja atvira sirdimi. Jeigu tai bus klaidziojimas Aukarijos sode, tebunie, - nusprende. - Svarbiausia, kad per mane daugiau nenukentes kiti..." Ir paliete duris, noredamas jas pastumti.
- Vilbutai, palukek.
Vilbutas nusteres atsisuko.
- Pakalbek su Gaja. O gal ji ir sutiktu teketi uz jo. Kas ten supaisys tas merginas? - sypsojosi Aukarija.
Uzdares paskui save duris Vilbutas atsidure Gentvainiu kamareleje.
- Aukarija tau taip patare? - Damazo veide maisesi pyktis su nuostaba. - Tu norejai mane nunuodyti, paskui persigalvojai ir Aukarija tau tai leido? Atejai i mano namus ir puti migla i akis? Juk sakiau, kad karta pasinaudojes ta galia, tampi jos vergu iki savo gyvenimo pabaigos. O uz tai, kad sumanei manimi atsikratyti, brolau, atsakysi.
Ir griebes Vilbuta uz marskiniu, bloske i kampa ant suolo.
- Palauk, Damazai, - megino rankomis prisidengti galva Vilbutas. - As juk to ne neketinu daryti. Tiesiog atejau
pasakyti, jog Gaja sutinka uz taves teketi.
Pakeltas smogti kumstis pakibo ore.
- Ka tu pasakei? - atslijo Damazas. - Gaja sutinka uz manes teketi?
- Na, ji is pradziu supyko, kad pazadejau ja tau kaip uzmokesti uz paslauga. Bet veliau atsileido. As jai viska papasakojau. Ir ji man atleido, - siaip ne taip, prisilaikydamas sienu atsistojo Vilbutas. - Papasakojau ir apie tave, kad sakei pasiilges zmogiskos silumos... Ji suprato... Be to, pasake mylinti tave, Damazai, tik prisibijanti... Pazadek man, kad jos neskriausi.
- Bet Aukarija, - sulemeno Damazas ir nugara atsisliejo i isbaltinta krosni. Tarkstelejo nuvirtes zarsteklis. - As nezinau, ar ji man leis... Ir... ir turbut matei mano atspindi Aukarijos sode...
- Bet, Damazai, - taisesi ispesiotus marskinius Vilbutas. - Tu turi daugiau pavidalu, daugiau atspindziu - ne tik ta milziniska vilka... Kaip ir as ne tik ta... su deglu. O Aukarija padeda gauti tai, ko nori. Vadinasi, ne mes nuo jos priklausomi, o ji nuo musu, nuo musu ryzto ir valios. Ar supranti, Damazai? - karsciavosi Vilbutas. - Kai as apsisprendziau nedaryti tau nieko blogo, kai suvokiau savo kalte ir atsakomybe, Aukarija dave visai kitokius patarimus...
- Sunku tuo patiketi, - nepatikliai papurte galva dedamas zarstekli i vieta Damazas. - Bet, sakykim, tu teisus. Tikrai, as turiu ir kitokiu atspindziu. Bet ka daryti su tais, kurie slegia mane? Kaip juos uzmirsti?
- Sito ir as nezinau, - nuleido galva Vilbutas. - Ir man skauda del to, ka padariau. Kerstas mano tevu neatgaivino. O per ji zuvo daug niekuo detu zmoniu... Bet ka bepadarysi... Ruoskis sutuoktuvems, Damazai.
- Teisingai padarei, sunau, - uzdejo Vilbutui ant peties ranka senasis Gentvainis. - Tavo tevas tavimi didziuotusi, jei butu gyvas.
- Nemanau, - Vilbutas liudnai ziurejo i toleliau besiplaikstanti lauza ir per ji sokinejancias poras. Kazkuri is ju buvo ir Gaja su Damazu. - As buvau pasirinkes neteisinga kelia. Maniau, kad atliksiu savo pareiga, o is tikruju tik atnesiau kancia kitiems. Ir sau.
Sparciai temo. Tirstos sutemos leidosi i sleni, jau paslepusios nedideli miskeli, auganti jo pakrastyje, bet atrode, kad taip ir nedrista priarteti prie zemes. Lauzai uzavo lyg gasdindami jas ir gindami klegancius zmones.
- O sakyk, - primerktose pasilenkusio Gentvainio akyse sokinejo liepsnos. - Ar pasikalbejes atvirai su Gaja ir Damazu, jauti sunkuma ant sirdies?
- Ne.
- Vadinasi, radai kelia, kuris tau sirdies neslegia. Tu laimingas?
Nuo lauzu puses ataidejo skambus Gajos juokas ir paskendo sutartineje.
- Taip, - nusisypsojo Vilbutas.
Vakaras buvo kaip reta grazus. Geresnio ir neparinksi. Gera cia sedeti - atokiau nuo visu kitu. Taip aitriai kvepia vakaro dregme...
- Tai ir puiku, - Gentvainis atsisedo ant kelmo, i kuri buvo atsiremes Vilbutas. - Sakai, kad buvai neteisingai pasirinkes kelia. Manai, kad tau nereikejo juo eiti. Bet ar tu butum surades dabartini kelia, jeigu nebutum ejes anuo? Juk tik padares klaida ir tai pajutes, supranti, kad tai buvo klaida ir ko tau is tikruju reikia. Svarbiausia - tu gali pasirinkti: ar likti priklausomas nuo jos, ar ne.
- Bet mane slegia prisiminimai, tai, ka padariau, - nuleido galva Vilbutas. - Ir Damazas sake, kad jam sunku gyventi prisimenant visa tai. Jeigu viso to nebutu buve, abu butume laimingesni. Argi dabar galime ramiai gyventi?
Senasis Gentvainis tylejo. Atrode, jis klausosi atsklindancio klegesio. Po kiek laiko krenkstelejo ir prabilo:
- Matai, Vilbutai, kiekvienas zmogus turi ivairiu prisiminimu, atvaizdu, kaip tu sakai. Ju neatmesi, neuzmirsi. Bet reikia priimti save ir toki - klystanti. Taciau nepataikauti tokiam sau, o suvokti. Ramia sirdimi priimti ta bausme, kuria uzsitraukei negerai pasielgdamas. Kas zino, kokia bausme laukia taves ar Damazo, visu kitu uz kad ir neapdairiai padarytas klaidas... Svarbiausia - nekartoti ju, pajutus, kad tai, ka darai, slegia tau sirdi, rasti savyje jegu atsitiesti. Ar supratai?
- Taip, - nusvito Vilbutas ir pasoko. - Reikia tai pasakyti ir Damazui.
- Palauk, - sulaike ji senasis Gentvainis. - Ne tu tai pasakysi jam. Bus kam.
- Ehei, Damazai, - atsklido laimingas Gajos balsas. - Nebuk toks nerangus. Negi savo sutuoktuviu vakara nusileisime Rimgailei su Gintvilu?
Vilbutas paziurejo i ta puse, is kurios sklido jaunimo klegesys. Visiskai sutirstejusiose sutemose issiskleide lauzai atrode lyg deglu liepsnos, lyzciojancios tamsos baldakima.