Arvydas Akelaitis
As - bardas
Toks jausmas, jog gimiau as per velai,
Pavelavau as siam pasauly atsirasti.
Ir gal todel man taip blogai,
Prie nieko negaliu priprasti.
Ir nezinau, kaip buciau isgyvenes
Sioje buities sukaustytoj erdvej,
Jeigu nebuciau as atrades,
Jog mintys mano reiskiasi eilem.
O kaip noreciau as iseit salin drakonu,
Narsiuju riteriu ir skambancios dainos,
Ten buciau as garsiu valdovu
Ir nesugrizciau niekad atgalios.
O ten gal buciau bardas,
Ar skaldas sau keliaujantis laivais
Ir oi svytetu mano kardas,
Kai priesus triuskinciau pulkais.
Drebetu tik isgirde mano varda troliai,
Ir begtu orkai zuikiais i miskus,
Magai tarnautu mano liaudziai uoliai,
Kai armijai parupinciau dramblius.
Veliau surengciau saunia puota,
Pakviesciau elfus, hobitus ir nykstukus.
Ir pulkas raganu su sluotom
Surinktu man visus draugus.
Nuostabus riteriu turnyrai,
Ir saudymas per simta zingsniu is lanku...
Visos apylinkes sauniausi vyrai
Pas mane susirinktu is savu piliu.
O vakare prie vaisiu stalo
Prie taures vyno ir statines elio
As issitraukciau arfa savo,
Ir muzikantai man pritartu trelem.
Skambetu muzika ir dainos,
Balades, sakmes, epas.
Ir nerupetu niekam kainos
Alaus ar kumpio is palepes.
Ten zodis bardas - tai ne izeidimas,
Ir net ne siaip sau zodis,
Ir daugelis todel megina
Zodzius sukraut kaip jam atrodo.
Bet visa tai tik ismone viena,
Fantazijos manosios vaisius.
Ir gal isaus tokia diena,
Kai jau nebusiu vaikas.
O jums, zemai gyvenantiems tamsuoliams,
Jau niekad sito nesuprast.
Jus niekada nematet misko troliu,
Todel neturit ka prarast.