Ar zinote toki viena pasakojima: Eina karta nakti zmogus per kapines ir sutinka kita zmogu. Ar nebijai tokiu metu po tokia vieta vaikscioti, klausia zmogus. Dabar ne, atsako sutiktasis, bet kai gyvas buvau, bijojau. Sakysite, kur jau rasi tokiu megeju po kapines nakti vaikstineti. Bet yra ju - tu, kuriems pamekliska menesienos sviesa apsviesti kauburiai ir salciu dvelkiantys kryziu metami seseliai sukuria sirdziai miela peizaza. O jeigu dar pridetume veja, kaukianti tarp medziu saku, ir girgzdancias sakas... Romantika!
... Zingsniavo karta romantikas tarp gelytemis apsodintu megalitu (kuriuos kai kas vadina antkapiais) ir ziuri - keliolika velniu net supluke numireli is kapo traukia, o istrauke, liaudiskai tariant, skura lupa. Kadangi romantikas dar buvo islaikes paskutinius sveiko proto likucius, jis, zinoma, apsibreze apie save rata, o kadangi turejo pakankamai izulumo, tai ir nabasninko oda i rata isitrauke. Velniai kaip tik nekaulijo, kad bernelis ta oda grazintu - ir Lietuvos prezidentu padaryti zadejo, ir palydoviu firma padovanoti, ir net pergale "Warhammer" turnyre siule, bet uzkietejusios sirdies nesugraudino. Taip ir pratunojo bernelis rate ligi ryto, numirelio oda virpanciose rankose suspaudes, kol gaidzio giesme nelabuosius isvaike. Kita diena nulekes pas bobute paklausti, kam gi kipsams zmogaus oda reikalinga, suzinojo, kad velniai, numirelio skura apsitempe, eina zmoniu gasdinti. Kad toks numirelis daugiau nebesivaidentu, reikia sudeginti jo oda. Tikekimes, kad musu romantikas taip ir padare (jei nesugalvojo ikurti baisybiu muziejaus arba skolu ismusinetoju firmos).
O kita karta romantikas mate isalkusi velnia tiesiog prie duobes numireli ciaumojanti, bet sisyk buvo gudresnis - nuselino tykiai kitu keleliu, ir tiek. O kiek vaiduokliu bei smeklu regejo - ne nesuskaiciuosi. Paprastai tokie, kurie patys save nugaluoja, ramiai ilsetis negali ir kitiems ramybes neduoda (tiesiog kaip suo ant sieno - nei pats eda, nei kitam leidzia). Ypac piktybiski yra pakaruokliai - tai gasdina, tai klaidina. O karta vienas toks, prisistates prie musu romantiko, pasigalyneti uzsimane. Ritosi ritosi abu - nepriveike vienas kito. Laimei, bernelis prisimine, kad jis lyg ir katalikas, ir pasisauke pagalbon visus sventuosius. Pakaruoklis, aisku, pasipiktino tokiu smugiu zemiau juostos - visa gauja pries viena ir atsikabino. Nors ne visada tai padeda. Stai vienas toks vaiduokliukas ji bezegnojanciam doram katalikui pareiskes: "Zegnok, kiek nori, ir as, gyvas budamas, tokius zegnodavau". Musu romantikas, aciu Patolui, tokiu dar nesutiko. Uztat mate vaiduli, savo galva po pazastim besinesiojanti ir i puldinejancius sunis vietoj akmens ja metanti. Kartais vaiduokliai ir kitokiais pavidalais pasirodo - mate romantikas ir itartinu ozku, ir katinu, ir ugni, is zemes kylancia, bet jam visa tai, aisku, ne motais - prie visko priprantama. Matyt, ne tik priprato vaikinukas su numireliais bei smeklomis bendrauti, bet ir susizavejo tuo. Syki, nusvilpes is daugiau nusimanancio kaimyno juodaja knyga, sugalvojo keleta numireliu i svecius pasikviesti. Tik kai prisirinko pilna grycia nabasninku ir eme reikalauti darbo (negi pamane, kad darbo birzoje atsidure?), pats nebezinojo, ka daryti. Isbarste aguonu puoda ir liepe numireliams surinkti (ajajai, negi musu romantikas nebijojo buti suimtas uz narkotiniu priemoniu laikyma ir realizavima?). Tie, darba padare ir kito negave, jau uz gerkles vargseli bestveria buvo. Laimei, atbego knygos savininkas ir isgelbejo nevykeli nekromanta.
Bet kad ir visokiu baisybiu prisiziurejes, romantikas vis tiek mano, kad tautiniai lietuviski numireliai yra gana padorus. Stai XVI-XVIIa. vokieciu nabasninkai pries mirtinu epidemiju pradzia megdavo ryti savo ikapiu drobules bei laidotuviu drabuzius, ir dar ciuksedami lyg kiaules. Musu romantikas kone visos Lietuvos kapines ismaises, tokiu stebuklu neregejo ir negirdejo. Ar laikai kiti, ar krastas ne tas, o gal numireliai geriau isaukleti - uzkandziauja tyliai.
O jau Veliniu naktis... Apie ja romantikas galetu pasakoti ir pasakoti. Mat ta nakti veles eina namiskiu aplankyti ar renkasi i baznycia pasimelsti. Musu herojus pats girdejo, bet regeti negalejo - mat, norint dvasia pamatyti, reikia buti dvasregiu. Romantiko bobute kaip tik tokia dvasrege ir buvo. Ja tapo, kai suniui kaukiant paziurejo pro kryzmai sudetas jo ausis. Bet sako, kad dvasregiais galima pasidaryti ir pro karsto lentgaly iskritusios sakos skylute paziurejus ar laidotuvese pro ranksluoscio kutus i kerte paspoksojus. Jei tai per sunku, uztenka paprasciausiai gimti per Velines arba mirti, o po to atgyti.
O musu romantiko bobute ne siaip sau ore plevenancias dvasias matydavo. Atejusi pas ligoni zinodavo jo likima - jeigu prie jo jau susirinkusios mirusiu giminaiciu dvasios, ligonis mirs, o jei tokiu lankytoju nera, gyvens. Be to, pamaciusi zmogu ar jo dvasia, dvasrege zinojo - i dangu ji eis ar i pragara. Taciau ismintingoji bobute nebuvo labai patenkinta savo sugebejimais - jai tekdavo velems ir patarnauti - atidaryti arba uzdaryti paskui jas duris (negali mat kiaurai pereiti, islepeles), sutikus pasitraukti is kelio, negana to, vilkti nenaudeles ant savo peciu i kapus. Todel nelaimingieji dvasregiai ir vengia kapiniu, neina i laidotuves - nelabai norisi ten dvasias sutikti.
Nemaza kraupiu istoriju papasakojo bobute savo anukui. Paporino apie drasuole Zosyte is Jungenu kaimo, kuri susiderejo, kad besivaidenanciam numireliui marskinius nutrauks. Nutraukti tai nutrauke, bet apiplestas ir visai teisetai pasipiktines numirelis pareikalavo jo drabuzi grazinti ir dar pacia Zosyte i kapa isitrauke. Matyt, kaip moralines zalos atlyginima.
O Joniukas ir Jurgiukas is to paties Jungenu kaimo, zinoje, kad darzineje guli ubago lavonas, sugalvojo ta numireli nutempti i vakaruskas ir visus pagasdinti. Jurgiukas ilindo darzinen lavono isnesti, o Joniukas prie duru lauke. Po valandeles isejo numirelis, isnese Jurgiuko oda ir mete: "Se, nesk ir gasdink dabar vakarusninkus". "Geriau neprasideti su nabasninkais", - dusavo romantikas, klausydamasis destomos isminties: Veliniu vakara negalima pas paneles eiti, nes paskui per visus metus dvasios persekios toki kavalieriu; ta vakara ir i jauja nosies kisti negalima - kitaip gyvas negrisi; negalima ta diena vandens laukan lieti, kad neapipiltum dvasiu... Daugiau romantikas nebesiklause. Uzsidejo kuprine ant peciu ir isdroze pas paneles tiesiausiu keliu - per kapines. O buvo tai Veliniu vakaras...
Parengta pagal romantikus J.Bali, N.Veliu ir labai labai truputi - P.Ariesa
Apie autoriu
I "Straipsniai. Mokslinciai apie mus"
I svetaine