[...] Ir tu buvai kitoniskas.
Bet kas gi beatkursTa senaja alkaviete,
Kur degino ozkas?
Stai tavo siela paliete
Nezinomas kazkas.Dievaitis, kirstas Vytauto
Astriu kalaviju,
Akmenimis uzritintas
Apsipila krauju.O tu, Europos inami,
Renki etiketes
Ir nieko neprisimeni,
Kas buna po mirties.J. Strielkunas, "Europos inamis"
Neretai sakome ar girdime fraze "beprasmes zmoniu aukos". Vargu ar gali buti auka beprasme. Gal tik mes neizvelgiame ir nesuprantame prasmes. Ar zmonijos prigimciai auka yra svetima? Turbut ne.
"Visi mes kile is Atlantidos, esame jos vaikai", - tikina rusu rasytojas ir filosofas Dmitrijus Merezkovskis straipsniuose "Tvano vaivorykste", "Menulio Titanai", "Kodel zuvo Atlantida", "Kryzius Atlantidoje" (zurn. "Latinskaja Amerika", 1992 m. Nr. 2-3; mineti straipsniai spausdinami is knygos: D. Merezkovskij. Tajna Zapada. Belgradas, 1920.)
Senoves Meksikos, Senoves Graiku, Sumeru, kai kuriu Afrikos tautu istorijos ir kulturos palikime nemazai patvirtinimu, kad protevyne ju bendra - atlatida. I Rytus ir i Vakarus issiskirste gelbedamiesi nuo zuties Atlantai (kaip vadina jos gyventojus Platonas). Istisus tukstantmecius gyvene didziausiu pasiekimu virsunese, isties tureje auksinius amzius, kurie nutruko atejus karui. "Zmones puole taip zemai todel, kad buvo neispasakytoje aukstumoje". (Citatos tesinys: "Ar mes taip jau isitikine, kad musu aukstuma didesne ir kad mums nuo jos sunkiau nukristi?") Dar veliau sioje saloje zemyne ivyke geologiniai perversmai, kuriuos patvirtina zemes ir visos zemiskos tvarinijos atmintis, ir nese fizine mirti buvo neatsitiktine, ne beprasme, o paciu zustanciuju prisisaukta bausme uz kazka: nusikaltimus, ziauruma, goduma - visa tai, ka "dovanoja" zmonems karas. Tragedijos aidas nuskamba i Rytus ir i Vakarus, perspedamas ainius, ko bijoti ir ko saugotis, kas nesa nepataisomas bedas. Siu tautu Dievai jau igije gelbstinciuju isminti.
Arnoldo Kalniko piesinys
Senoves Meksikieciu dievas Kvetcalkoatlis sako: "Jei nori atnasauti Dievui zmogaus auka - buk ja pats, pats save paaukok, o ne kita, kuna, krauja savo, o ne svetima." Kai zmogaus protas ima ir sugalvoja: kam save, jei galima kita, jei galima ju daug aukoti - visus karo belaisvius, - tuomet zemiskam rojui ateina galas. Amzinos taikos, pabaigos visiems karams sieke Tolteku Dievas. "Kai jam kalbejo apie kara, jis uzsikimsdavo ausis." Nes siauba kele gal net ne istorine, o genetine atmintis.
Bet Kvetcalkoatli (-atl-: Atlantas - senoves graiku mitologinis herojus; Atlantida; atl - senoves meksikieciu kalboje reiskia "vanduo"; tlao (o-su apverstu paiksciuku - A.) - senoves graiku kalboje reiskia "kenciu". Tarp "vandens" ir "kentejimo" - visa Atlantida.") nugali karo dievas, nusileides is dangaus gelbeti savo galybe. Nugali jis be kovos: jomarko diena kazkoks seneliukas susirinkusiai miniai parode juokdario sokejo lele, kuri, jam pamurmejus panoseje, soko kaip gyva; galbut tai buvo prisukama masinele. Zmones, noredami buti kuo arciau jos ir geriau matyti, grudosi, spaude, stumde vieni kitus, trype parkritusius. Po vaidinimo visa aikste liko uzlieta krauju. Nuovokesni suprato, kad kaltininkas - tasai seneliukas. Ji uzmusdave, taciau jis vis atgydaves. Kol visiems tapo aisku, jog tai burtininkas, karo dievo pasiustas, o gal ir pats Dievas Vitcilopochtlis - ir zmones pakluso. "Burtininkas ir toliau raizge apzavus zmoniu galvose juodaja magija ar mechanika, itikinedamas juos tuo, kuo lengva itikinti, - kad platus kelias geriau nei siauras: aukoti reikia ne save, o kita, moketi uz blogi ne geriu, o blogiu, ne gailetis, o uzmusti priesa kare - taip Dievas liepes, o kas pries Dieva, tas su velniu, kaip tasai apgavikas Kvetcalkoatlis [...]"
Taip ankstesni savo dieva zmones paprasciausiai uzmirso. - Ir jis isejo, isejo i ten, is kur atejes - i Tlapalana, Tekancios Saules sali uz Okeano. Ir vel viskas vyko kaip senais laikais: vire karai, liejosi kraujas. Ir liesis, kol Isejusysis negris. Zmones pamazu eme prisiminti jo zodzius: "as pas jus sugrisiu." Zmones pavarge nuo karo, lauke savojo Baltaveidzio dievo. Todel nie taip dziaugesi, isvyde Kolumbo bendrazygius - pagalvojo: jo pasiuntiniai, Dievo sunus. Ir tik kai atejunai eme viska plesti, deginti, zudyti, suprato, apsirike. Ir krikscioniskasis kryzius jiems kele toki pat siauba, kaip krikscionims ju pagoniskieji kryziai. "Kai Fernando kortesas, ruosdamasis paaukoti 12 milijonu zmoniu Meksikos uzkariavimui, gedino paskutini jos karaliu Montezuma ju atnasautomis zmoniu aukomis, sis jam atsake: - Jus, krikscionys, kare darote lygiai ta pati."
Baltaveidis Dievas savo tauta jau buvo perspejes. Ju Kvetcalkoatlis Tyliausiasis kalba pozeminiu griausmu balsu, paimtu is konkretaus veikiancio vulkano. Ka tai reiskia? Atlantida zuvo nou vandens ir ugnies - vulkaniniu jegu. Kad isgelbetu zmones nuo antrosios atlantidos, Kvetcalkoatlis primena jiems pirmaja jos griausmais: jei neatgailausite, visi taip pat zusite." "Tai ir reiskia: kuo buvo ir kodel zuvo pirmoji Atlantida, mes galime spresti is antrosios - Atlantidos - Amerikos." (T.y. Centrines ir Pietu).
"Visa tai jau buvo kadaise,
Tik stai nepamenu kada."
"Buvo vakar - bus rytoj."
Tarp Bolivijos ir Peru, i pietus nuo Titikakos ezero, 4 000 m virs juros lygio aukstyje, apsupta Kordiljero kalnu plyti Tiaguanako plokstikalne, kurios pavadinimas reiskia "Mirstanti Sviesa". Tai baisi dykuma, beveik nepasiekiam ir negyvenama, nes oras toks isretejes, jog sunku kvepuoti. Taciau guli plokstikalneje ciklopiniai griuvesiai: ismetyti akmenys ir gabalai - didziulio miesto likuciai. Kas, kada ir ka cia state, neatmena ne tik inkai, laikantys Tiaguanaka savo lopsiu, bet ir dar senesnes gentys. tegalime izvelgti labai nerysku praeities punktyra - atsiminima, jog cionai ateje zmones is Ezeru salies Meksikoje, is kur kilo ir Toltekai, ir Majai. Vadinasi abieju Ameriku saknys tos pacios - didysis tautu persikraustymas is Rytu, is uz Okeano.
Arnoldo Kalniko piesinys
Kusko, senoves Peru sostineje, galima isvysti gigantiska 50.000 pudu akmenini luita, vadinama "Pavargusiu Akmeniu", Piedra Cansada. 20 000 zmoniu ji megino pakelti - kilstelejo, taciau luitas vos vos pasislinko ir nuslydo nuo sverto; krisdamas jis prispaude 300 zmoniu, ir ismigo zemen taip, kad nieks daugiau jo nebeisjudino. Guli - ilsisi.
Taciau dar stovi vadinamieji Saules Vartai, sudaryti is keturiu nepaprasto didumo luitu, zymiai didesniu uz "Pavargusiji Akmeni". Tokiu luitu nera nei Egipte, nei Babilone, nei kur kitur Zemeje. Luitai vartams nuslifuoti taip matematiskai tiksliai ir sujungti be jokiu medziagu ar savarzu - vien tik savo sunkumu taip tvirtai, kad nei tukstantmeciai, nei zemes drebejimai ju nepajudino ne per plauka ir nepajudins. "Minti apie titaniska genti zinojusiu ir prakeiktu uz tai, kad norejo pernelyg daug zinoti, sukelia sitie luitai."
Is inku laiku vis tik pasiekia mus legenda apie tokius zmones. Senais senais laikais, kai ir saules nebuvo, o tik menulis ir zvaigzdes, gyveno tiaguanake milzinai, cionyksciu rumu bei sventyklu kurejai. Syki atejes pranasas ir praneses apie pasirodysiancia saule. taciau Nakties vaikai nepanoro saules ir apmete pranasa akmenimis. Saule patekejo, spinduliais zaibais nutrenkdama bedieve genti. Plokstikalnes kolosai - tai ir esa siu Menulio Titanu kunai; Atlantu - sakytu Platonas. Pasak vieno padavimo, gentis paversta akmenimis uz tai, kad nuzude saules pranasa, pasak kito, uz zemes isniekinima aukojamu zmoniu krauju, atnasautu dar iki saulei pasirodant Delcios Deivei Ka-Ata-Killa.
Jei is tiesu legendoje byloja atmintis apie gilia Actlano-Atlaso senove, "tai galbut tenai ir nueina savo saknimis zmogaus auku religija." Saknimis - Atlantidon.
Ar galimi tolimesni eretiski pasvarstymai, jau atitrukus nuo Dm. Merezkovskio minties?
Jei leidziama...
Aukojimas vyko pagal nustatyta, ispuoseleta, istobulinta, isgryninta rituala. Ir atliekamos buvo tarsi pagal isankstini susitarima. Galbut lyg padeka, lyg atsilyginimas uz kazka: zinias, sugebejimus, leidimus; galbut lyg konkrecios salygos vykdymas. Gal ir tai, ir tai.
Kai jau aukojami kiti, ir ju daug, labai daug, - ritualo beveik nebelieka, jis virsta tarsi konvejeriu (kazka panasaus ir rado Amerikoje konkistadorai). Aukojimas tuomet tampa nebe tikras: deformuotas, issigimes, isniekinantis save, ir - Kita.
Ar vyksta aukojimas dabar? Taip. Jis vyko visados. Be perstojo. Tiesiogiai ir netiesiogiai. Tik dabar aukos chaotiskos, negrazios, grubios, itin siurpios, nevykusios, - kaip jomarko aikstej, pasirodzius mechaninei lelei... Ju mes neduodame. Jas pasiima. Nes nera susitarimo, neivyko jis savo laiku is naujo, nebuvo atitinkamo pokalbio. Del kieno kaltes? Kuri is dvieju pusiu jo atsisake? O gal tiesiog nesusikalbejo? Atlantai susitarima buvo atnese kitoms tautoms. Bet jis palaipsniui nyko, buvo primirstamas, iskreipiamas, kol tapo visiskai prarastas istorijos kryzkelese.
Ir kas priima aukas? Dievybe ar demonas? Turbut abu. Tad kur riba - kam atnasaujama? Riba turbut labai neryski, slidi, gal galima pasakyti - reliatyvi (kaip tarp gerio ir blogio).
Arnoldo Kalniko piesinys
Ar zmogaus atmintis tokia jau apmirusi? Kodel paties auksciausio protesto, atsisakymo zenklu tarnauja saves atidavimas ugniai? Me turime tokiam ivardijimui siuolaikini zodi. Bet ar jis tikrai isreiskia esme? Gilioji atmintis kalba kitka. Pilenai gyvi nepasidave priesui. Ar tai buvo vien tik nepasidavimas? Ar negalejo gynejai tureti kartu ir kitu paskatu - kitu zodziu savo poelgiui? Aukstesniu. Tarsi siuleliu ateinanciu nuo anu tolimuju saknu?
O kur dar padavimai, legendos apie pilis, kurias statant budavo paaukoti zmones? Ir stovedavusios jos ilgai ilgai, gal net iki siu dienu ar bent dali savo autentisko senoviskumo issaugojusios (kaip senosios Birzu pilies griuvesiai su styranciu vienu tvirtu kampu, juriame uzmuryta mergina...).
Ar zmogus taip jau priesintusi, jei jam lieptu atsiduotu aukojimui? Jei - ne tik paprasytu, uzsimintu... Visiems turint nauja - ar atgaivinta sena - suprantama susitarima. Ar taip jau blogai butu buti paaukotam?..
[...] Raudonai svyti visata.
Raudona auka atnasauju -Raudona sirdi tau nesu,
Zyny. Ant aukuro raudono
Osidianiniu siurksciu
Peiliu is mano balto sonoIspleski ja - gal bus geriau,
Nei kesti dykuma tevynes,
Kur gyvas as nesyk miriau
Sausros mirazuos purpuriniuos,Kai dege kunas ir gerkle
Negavo atgaivos ne laso,
Ir siela skurdo kaip zole,
Kuri pasigailet nepraso.J. Strielkunas "Raudona sausra"