"Mieste siauteja zudikas-maniakas, kuris uzpuldineja moteris ir uzbado jas peiliu. Moterims vienoms nepatartina
vaikscioti nakti. Tai tikra tiesa: jis buvo uzpuoles mano pazistamos vyro sesers drauges antros eiles pusseseres
kaimyne. Taciau ji issigelbejo, nes kai jis pradejo ja badyti, ji krito ant zemes ir apsimete negyva. Tada jis
pabego".
"Neseniai viename tarptautiniame oro uoste buvo arestuota moteris, kuri laike ant ranku negyva kudiki, prikimsta narkotiku. Pasirodo, mafija vagia kudikius, nuzudo juos, isskrodzia lavonus, prikemsa narkotiku, uzsiuva ir tokiu budu gabena juos per siena".
"Vienas studentas sestadienio vakara bare susipazino su mergina ir jos kvietimu nuejo pas jos draugus i vakareli. Isgere viena buteli alaus, antra... ir kita ryta atsibudo vonioje, pilnoje ledo. Ant jos krasto buvo padetas rastelis: "Skambink greitajai, jei nori gyventi". Jis paskambino greitajai ir papasakojo situacija, i kuria pateko. Greitosios pagalbos budetoja liepe jam atsistoti pries veidrodi ir paziureti, ar nepastebes ko nors keisto ant nugaros. Jis apsiziurejo ir is tiesu juosmens lygyje pastebejo du nedidelius raudonus rezius. Budetoja tada jam liepe lipti atgal i vonia su ledu, nejudeti ir laukti kol atvaziuos greitoji. Ji paaiskino, kad jam buvo pavogti inkstai. Jo vakarykste pazistama ir jos draugai priklause nusikalteliu gaujai, prekiaujanciai organais".
Zodis "mitologija" daugumai musu asocijuojasi su senoves graikais ar karaliumi Arturu. Tai - oficialioji, popieriuje iamzinta mitologija, kuria teko skaityti ar bent jau apie ja girdeti mokykloje bei universitete. Taciau mitu, legendu bei padavimu kurimas nesibaige su antika, viduramziais ar V. Kreves aprasytais Dainavos krasto senoliais. Is tiesu legendos tebekuriamos ir musu laikais; nauji mitai isipina i musu gyvenima kartu su technikos naujovemis ir gyvenimo budo pokyciais, pagimdytais tu naujoviu.
Ne veltui sakoma, kad moksline fantastika - tai siuolaikine mitologija. Taciau 20-ame amziuje gyvuoja ir kitokio pobudzio mitai bei legendos, kurios, skirtingai nuo fantastikos, nera iamzintos popieriuje. Tai miesto legendos: trumpi pasakojimai apie kazkada, kazkur, kazkam neva tikrai nutikusius ivykius. Sios istorijos neretai baisios, kartais juokingos, taciau visos jos idomiai atspindi naujojo amziaus zmogaus mastysena, jo reakcija i gyvenimo budo pokycius, baime, nerima, stabilumo ieskojima sparciai besikeicianciame pasaulyje.
Miesto legendu temos yra pacios ivairiausios. Minetas tris istorijas galima priskirti siaubo legendoms. Kitos temos - tai, pavyzdziui, studentiskas gyvenimas (nusirasinejimo genijai, studentu kreciami pokstai destytojams), seima, meiles nuotykiai, neistikimybe (virsininkai bei sekretores; zmonos, demaskuojancios neistikimus vyrus); teisines apgavystes (parduotuves bei paslaugu firmos, lupancios is klientu pinigus neteisetais budais)... Taciau siame straipsnyje panagrinesiu siaubo legendas, kadangi, mano nuomone, egzistuoja siaubo legendu ir fantastikos, kaip dvieju siuolaikines mitologijos rusiu, paralele.
Tikriausiai ne vienas is musu yra girdejes ar ir perpasakojes draugams viena kita is siame straipsnyje minimu legendu. Taip, patys nezinodami, tampame mitu kurejais.
Internetas nuo pat atsiradimo buvo puiki terpe legendoms plisti. Vieno mygtuko paspaudimu galime nusiusti baisia istorija kelioms desimtims zmoniu, kuriu adresai yra musu elektroninio pasto adresu knyguteje. Sie savo ruoztu gali persiusti ja simtams savo draugu. Arba galima tokia legenda paskelbti diskusiju grupeje, kuria skaito tukstanciai zmoniu. Gal koks nors ateities Vincas Kreve kada nors isleis rinkini: "USENET'o salies senu zmoniu padavimai"... Pavyzdziui, nors minetas pasakojimas apie inkstu vagis yra keliolikos metu senumo, taciau dar si rudeni vienas mano bendradarbis issiuntinejo ji elektroniniu pastu keliems simtams kolegu kaip perspejima. Aisku, jis tuoj pat buvo pasieptas ir jam buvo patarta susipazinti su miesto legendomis. Taciau sis faktas rodo, jog minetas pasakojimas dar nera prarades legendos statuso - yra zmoniu, kurie tebetiki jo tikrumu.
Tai ir yra vienas pagrindiniu miesto legendos pozymiu: itikinamumas. Joje, bent jau is pirmo zvilgsnio, nera nieko neimanomo. Yra visos priezastys, del kuriu toks ivykis is tiesu galejo nutikti. Pasaulyje yra daugybe nepagydomu ligoniu, kuriu gyvybe gali isgelbeti tik organu persodinimas, taciau organu donoru yra labai nedaug. Kasdiena tukstanciai siu ligoniu mirsta, taip ir nesulauke donoro. Logiska manyti, kad susidaro salygos klesteti organu juodajai rinkai ir kad organu vogimas turetu buti pelningas biznis. Taciau si legenda tera tik legenda, kadangi niekur - bent jau ne Amerikoje ar Vakaru Europos salyse - niekada nebuvo uzregistruota jokios organu vagystes. Jokio miesto greitosios pagalbos darbuotojams neteko vaziuoti gelbeti zmogaus, sedincio ledo pilnoje vonioje su dviem raudonais rezeliais ant nugaros. Pagalvoje sioje istorijoje rastume ir daugiau faktu, kurie ja daro abejotina. Vien tai, jog nusikalteliai paliko auka gyva ir paliko jam nurodymus skambinti greitajai, atrodo nelabai tiketina. Ar ne paprasciau jiems butu buve nuzudyti auka ir ismesti lavona kur nors, kur jo per amzius nerastu? Juk "apvogtasis" studentas, likes gyvas, gali padeti policijai juos surasti. Taciau tai tik detales, kurias is pradziu uztemdo istorijos itikinamumas. Yra ir medicininiu priezasciu, del kuriu pavogto inksto nebutu galima naudoti persodinimui. Si legenda buvo tokia populiari, jog kai kurios medicinines organizacijos paskyre istisus elektroninio tinklo puslapius siam mitui issklaidyti. Straipsnio pabaigoje yra pateiktas sarasas Interneto puslapiu, kuriuose galima rasti tikros informacijos apie "Inkstu vagis" ir kai kurias kitas legendas.
Taciau miesto legendos gyvuoja desimtis ar net simtus metu ne vien tik del ju itikinamumo. Juk visi kasdiena girdime apie nusikaltimus - zmogzudystes, apiplesimus, avarijas - kartais net labai siurpius ar tragiskus, taciau pasakojimai apie juos neplinta is lupu i lupas. Siaubo legendos islieka ne vien todel, kad jos yra baisios, bet ir todel, kad jos tam tikra prasme labai taikliai atspindi 20 a. miesto gyvenimo realybe. Galbut netiesiogiai, taciau jos isreiskia musu nuomones, jausmus apie tikrove, kurioje gyvename - ir tai nera paradiniai jausmai bei nuomones. Tai jausmai, kuriuos retai kada issakome kitiems ar net neprisipazistame patys sau, nes jie nesiderina su oficialia 20 amziaus pasauleziura. Miesto legendu anonimiskumas leidzia ju kurejams laisvai isreiksti abejones ir baimes.
Dauguma zmoniu, jei paklaustume ju, sutiktu su siais teiginiais:
1. Mokslo ir technikos progresas yra teigiamas dalykas; gyventi siuolaikineje industrializuotoje visuomeneje yra kur kas patogiau ir saugiau negu pries pora simtmeciu. Vien medicinos pazanga ka reiskia: ne taip seniai dauguma zmoniu mirdavo nuo ligu, nesulauke nei 50-ies. (Taip, zinoma, technikos laimejimai mums atnese taip pat ir branduolinius ginklus bei uztersta aplinka, taciau sios problemos gali buti iveiktos pasaulio valstybiu geros valios pagalba).
2. Moterys turi tureti lygias teises su vyrais ir lygias galimybes siekti karjeros visose srityse.
3. Individualizmas yra teigiamas dalykas. Visuomene turi leisti individui gyventi, kaip jis nori, jei tik tai nekenkia kitiems. Visuomene neturi kistis i zmogaus asmenini gyvenima ir nurodineti jam, kuo buti. Pasirinkimo laisve geriausiai leidzia pasireiksti individo kurybinei energijai.
4. Nors valstybe ir privalo toleruoti bei puoseleti individualizma, taciau ji taip pat turi mus saugoti nuo nusikaltimu ir pasirupinti saugia aplinka mums gyventi.
Taigi sie teiginiai sudaro ispudi, jog civilizacijos pazanga pakankamai gerai apsaugo (arba, idealiai, turetu apsaugoti) mus nuo atsitiktinumu, nuo pavojaus tapti aplinkybiu auka. Tokiu, kaip atsitiktine mirtis; tokiu, kaip gimimas zemos socialines padeties seimoje, kuris praeityje zmogu daznai pasmerkdavo gyventi skurde ir buti aukstesniu visuomenes sluoksniu savivaliavimo auka. Civilizuotoje visuomeneje mums sudaromos visos salygos patiems kontroliuoti savo gyvenima. Nors mums tai ir atrodo naturalu, taciau istoriskai - tai gana nauja mastysena. Ankstesniu amziu zmogui nebutu ateje ir i galva save laikyti savo gyvenimo seimininku. Bronzos amziaus medziotojas bet kuria diena galejo zuti sudraskytas zveries, viduramziu valstieti - ir visa kaima, kuriame jis gyveno, - bet kuria diena galejo nusluoti nuo zemes pavirsiaus choleros epidemija ar besivaidijanciu feodalu kariaunos. Zmogaus gyvybe ar mirti leme vien tiktai Dievas ar dievai. Technikos amziuje sia funkcija pereme visuomene. Nors nemazai tikinciuju ir mano, jog Dievas lemia ju gyvenima, taciau daugiau simboline nei pazodine prasme. Net ir tikintieji sutinka, kad saugu ir pilnaverti gyvenima zmonems turi garantuoti teisine sistema bei mokslo/medicinos pasiekimai, ne Dievo pirstas.
Taciau paziurekime, ka i tai atsako miesto legendos.
Siaubo legendos - tai budas isreiksti baimes, nerima del pavoju, kurie tyko po musu tariamai ramaus, kontroliuojamo pasaulio pavirsiumi. Pavojus slypi visur: tai ir baisios avarijos, kuriu isvengti - ne musu galioje; zudikai-maniakai, kurie pasirenka aukas atsitiktinai; vabzdziai, kuriu, mums nezinant, gali prisiveisti musu namuose ar... musu organizmuose; netycia suvalgytas uzterstas maistas; baime, kas gali nutikti musu vaikams pasaulyje, kuriame egzistuoja narkotikai, nuodai, vaiku grobejai.
Folkloro tyrinetojai klasifikuoja siaubo legendas i daugeli kategoriju, pvz.:
Kanibalizmas;
Uzterstas maistas;
Narkotiku sukelta beprotybe;
Pavojai, tykantys vaiku;
Baisus atsitikimai studentu bendrabuciuose;
Zudikai-maniakai;
Technologinis siaubas.
Legendos apie kanibalizma yra vienos seniausiu. Ivairiu kulturu kulinariniai skoniai labai skiriasi,
taciau vienas patiekalas yra uzdraustas visur: zmoniu mesa. Civilizuotoje visuomeneje pati mintis paragauti zmogienos
butu palaikyta nesveikos psichikos pasireiskimu, todel tokios mintys tegali buti isstumtos i pasamone. Taciau siaubo
legendos tuo ir pasizymi, kad jos surenka nustumtas i pasamone "nesveikas" idejas ir sukuria scenarijus,
kuriuose sios idejos gali buti igyvendintos. Tai netgi, sakyciau, siaubo legendu pagrindine uzduotis: iskelti i
dienos sviesa pavojingus, nerima keliancius vaizdinius ir leisti jiems pasireiksti, prisidengus anonimiskumu. Pasakodami
siurpia ar slykscia istorija draugams, mes jauciames saugus, kadangi tai ne mes ta istorija isgalvojome; mes tik
perpasakojame, ka girdejome.
Daugumoje legendu baisus ivykiai ivyksta atsitiktinai. Legendos veikejai nezino, kas vyksta, ir negali tam uzkirsti
kelio. Tai dar vienas ryskus siaubo legendu bruozas: neisvengiamumas. Taip ir pasakojimuose apie kanibalizma:
"Viena seima gavo is tolimo uzsienio giminaicio siuntini - inda, pilna tamsiu milteliu. Prie jo nebuvo jokio paaiskinancio laisko. Seima pamane, jog tai kokie nors egzotiski prieskoniai ir eme juos vartoti maistui paskaninti. Jie vartojo tuos prieskonius kelias dienas - kol gavo paaiskinamaji laiska (kuris velavo ateiti) nuo to paties giminaicio. Laiske buvo parasyta, jog indo turinys - tai ju mirusios tetos pelenai, kuriuos ji prase palaidoti gimtojoje zemeje".
Folkloristai pastebi, jog si legenda turi senas saknis. Panasus nutikimas buvo pasakojamas apie Italijos zydus Renesanso laikais. Pasak jo, vienas zydas bande ivezti i Venecija mirusio draugo palaikus, kad galetu juos palaidoti draugo gimtajame kraste. Tuo metu tai buvo nelegalu. Palaikai buvo uzmaskuoti kaip maistas: sukapoti lavono gabaliukai buvo "supakuoti" asotyje su prieskoniais ir medumi. Laivui plaukiant i Italija, vienas keleiviu randa asoti ir, palaikes jo turini delikatesu, suvalgo ji.
Kita legendu apie maista rusis yra kur kas naujesne: jos atsiradima akivaizdziai paskatino technologijos pletra ir darbo pasidalijimas. Tai legendos apie uzterstus maisto produktus.
Viena moteris nusipirko keptos vistienos is "Kentucky Fried Chicken" (restoranu tinklas Amerikoje, kurios zymiausias patiekalas yra tesloje apvoliota kepta vistiena). Valgydama kazkuri visciuko gabala, ji pastebejo dantis. Ji nulupo teslos apvalkala ir pamate, jog po juo is tiesu buvo ziurkes galva. Moteri istiko sirdies priepuolis ir ji mire. Jos giminaiciai padave KFC i teisma ir laimejo didele pinigu suma".
Nors si istorija ir neturi realaus pagrindo, bet galima manyti, jog Kentucky Fried Chicken patyre nuostoliu del jos! Siaip ar taip, si legenda atspindi fakta, kad kuo technologiskai pazangesne yra visuomene, tuo labiau jos nariai yra nutole nuo maisto, kuri valgo. Didzioji industrializuotos visuomenes dalis gyvena miestuose. Miestieciai ne tik kad neaugina gyvuliu mesai ar kvieciu duonai, taciau nemazai zmoniu net ir neverda patys sau valgio. Jie daznai pernelyg uzimti, kad darytusi valgi, ypac jei dirba virsvalandzius ar gyvena per toli nuo darbo vietos. Jie daznai eina i valgyklas ar perka pusgaminius, kuriuos paskui tereikia pasisildyti mikrobangu krosneleje. Taigi mes savo sveikata ar ir gyvybe patikime maisto pramones darbuotojams. Ir tie darbuotojai - tai ne senu, "ramesniu" laiku garbingi, patikimi restoranu savininkai, bet anoniminiai, nepazistami beveidziu valgyklu virejai. Kodel jiems turetu rupeti musu sveikata? Ne veltui siame pasakojime visciuka pakeicia ziurke - nesvaros, uzkrato simbolis.
Legendos apie uzterstus produktus atspindi ne tik nepasitikejima komercializuota maisto pramone, bet ir musu slaptai jauciama kalte, kad atsisakeme vykdyti tradicine, kone sventa pareiga - gaminti maista. Per amzius i maista buvo ziurima su pagarba; visi esame girdeje pradiniu klasiu mokytojas sakant, jog senais laikais Lietuvos kaime ant zemes nukritusi duonos rieke buvo pakeliama, atsiprasoma ir pabuciuojama. O siuolaikinis masines gamybos maistas seniai yra nuasmenintas, prarades sventa gyvybes saltinio statusa.
Idomi detale yra ir tai, kad sioje legendoje auka yra moteris. Kitame legendos variante ziurkes paragauja vyras, taciau netiesiogine kaltininke yra jo zmona, nes butent ji uzsake vistienos is KFC, kadangi neturejo paruosusi pietu. Manoma, jog kaltininke ar auka vaizduojama butent moteris todel, kad maisto gaminimas per amzius buvo moteru pareiga. Valgio virimas buvo, ar ir tebera, tapatinamas su namu zidinio saugojimu - tradicine moteru paskirtimi. Si legenda netiesiogiai smerkia siuolaikine dirbancia, aktyvia moteri, kuri profesines karjeros vardan apleido maitintojos pareiga - ir susilauke tragisku padariniu.
Perspejimas seimoms, nutolusioms nuo amziu patikrinto gyvenimo budo, igauna kur kas astresni skambesi legendose apie pavojus, tykancius vaiku. Dirbantys tevai daznai atiduoda vaikus i darzeli, t.y. patiki juos svetimiems zmonems, aukletojoms ir mokytojoms, kuriu jie (bent jau is pradziu) nepazista. Be to, miestieciams yra prieinama daug pramogu, kuriu nebuvo agrarineje kulturoje: kinai, teatrai, restoranai, atrakcionu parkai. Jei tevai nori nueiti i restorana ar vakareli pas draugus, jie gali pasamdyti aukle priziureti vaikus tam vakarui. Tradiciskai Amerikoje vaiku priziuretojos (babysitters) yra paaugles mergaites, pacios beveik dar vaikai, nepatyrusios ir lengvai pazeidziamos. Daznoje legendoje apie nusikaltimus, kuriu aukomis tampa vaikai, aukle-paaugle nesugeba uzkirsti kelio nelaimei:
Jauna pora, gyvenusi dideliame name nuosalioje vietoje, isejo viena vakara i pobuvi ir paliko aukle priziureti ju du vaikus. Aukle pagulde vaikus i lova ir, jiems uzmigus, likusia vakaro dali ziurejo televizoriu. Suskambejo telefonas. Mergina atsiliepe. Ragelyje pasigirdo isteriskai besijuokiantis vyriskas balsas. Balsas pasake: "As antrame aukste su vaikais. Ateik ir tu". Pamaniusi, kad cia gal "koks nors durnius skambineja", ar gal kuris is jos draugu nevykusiai juokauja, ji mete rageli ir pagarsino televizoriu. Greitai po to vel pasigirdo skambutis. Tas pats isteriskai kvatojantis balsas vel tare: "As antrame aukste su vaikais, ateik ir tu".
Dabar ji jau rimtai issigando ir paskambino i telefonu stoti. Operatore jai pasake, jog ji pranes policijai, ir patare merginai, jei tas pats balsas vel skambintu, kad ji bandytu su juo ilgiau pasneketi. Tuo budu telefonu stotis tures laiko atsekti, is kur skambinama, ir arestuoti ta zmogu. Nepraejus nei kelioms minutems, telefonas vel suskambo, ir kai tas pats balsas pasake: "As antrame aukste su vaikais, ateik ir tu", mergina pabande ji pasnekinti. Taciau skambintojas turbut atspejo, kodel ji tai daro, ir padejo rageli.
Tik po keliu sekundziu telefonas vel suskambejo. Si karta tai buvo operatore. Ji pasake: "Bek is namo kuo greiciau, tas zmogus skambina is to paties namo". Aukle tik padejo rageli ir isgirdo kazka lipanti laiptais. Ji isbego is namo - tiesiai policijai i glebi. Policija isiverze i nama ir rado vyra, mojuojanti mesininko peiliu. Pasirodo, jis ilipo i nama per antro auksto langa, nuzude abu vaikus ir ruosesi ta pati padaryti vargsei auklei".
Na ir kas, kad praktiskai vargu ar imanoma paskambinti is vieno telefono aparato i kita su tuo paciu numeriu (o telefonu stociai atsekti tokio skambucio tikrai neimanoma). Na ir kas, kad policija ir net labai noredama nespetu atvaziuoti i nusikaltimo vieta per kelias sekundes. Nepaisant netikrovisku detaliu, si istorija - tai klasikine siaubo legenda, aprepianti net keleta siaubo legendu aspektu:
1) Tevu kalte: jie isejo linksmintis, uzuot priziureje vaikus - ir buvo "nubausti" vaiku mirtimi.
2) Kaltes jausmas del izoliacijos. Seima gyveno nuosaliame name: kaip daugelis pasiturinciu seimu, jie turbut sieke privatumo, individualios erdves, kurioje niekas nesikistu i ju asmenini gyvenima. Individualizmas - irgi siuolaikine savoka. Praejusiu amziu kaimuose ar miesteliuose zmones gyveno kaip viena didele seima, kur kiekvieno reikalai buvo zinomi bendruomenei. Ideja, jog individas gali gyventi kaip nori, jei tiktai nekenkia kitiems, tuomet neegzistavo. Taciau namo nuosalumas leido zudikui nepastebetam isibrauti i vaiku kambari. Simboline prasme - tai bausme seimai uz siekima atsiriboti nuo bendruomenes.
3) Baime, kuria sukelia atsitiktinis, iracionalus smurtas: zudikas-maniakas pasirinko aukas atsitiktinai.
4) Moteru vaidmuo visuomeneje. Tai bus panagrineta kitoje straipsnio dalyje.
Pagrindinis sios legendos aspektas - tai, zinoma, beprotis zudikas. Legendos apie zudikus-maniakus - tai miesto folkloro aukso gysla. Labiausiai siurpinantis dalykas jose yra ne tiek nusikaltimo ziaurumas, kiek tai, kad zmogzudystes aukos yra pasirenkamos atsitiktinai. Jos neisprovokuoja nusikaltimu. Jei nuzudytasis butu buves prekiautojas narkotikais ar gaujos narys, dauguma zmoniu turbut guzteltu peciais: "Gavo, ko nusipelne", ir is to negimtu legenda. Taciau beprotis maniakas zudo be racionalaus pagrindo. Jis zudo, vedamas impulso, ir, vadinasi, kiekvienas is musu bet kuriuo momentu galime tapti jo aukomis. Toks yra miesto legendu atsakas i mita, kad valdzia bei policija gali pasirupinti saugiu pilieciu gyvenimu ar kad mes patys esame savo likimo kalviai, ar kad civilizuotas gyvenimas yra nepavaldus atsitiktinumui.
Nemaziau svarbu, kad daugumoje legendu maniaku aukos yra moterys.
Panagrinekime dvi klasikines siaubo legendas.
Per Kaledu atostogas dvi studentes liko vienos bendrabutyje. Viena ta vakara isejo i pasimatyma, o kita atsigule miegoti. Velai nakti pastaroji pabudo, pazadinta keistu garsu. Koridoriuje kazkas gargaliavo ir draske duris. Nors kambario durys ir buvo uzrakintos, bet merginai pasidare taip baisu, kad ji pasislepe sienineje spintoje. Ryte islindusi is spintos isidrasino praverti kambario duris. Koridoriuje gulejo jos kambario drauge, negyva, perpjauta gerkle. Tai ne kas kitas, o ji praeita nakti plusdama kraujais draske duris ir megino sauktis pagalbos. Nuo draskymo jos nagai buvo nuluzineje ir kruvini. Jei kambary likusi mergina butu atidariusi duris, jos drauge galbut butu buvus isgelbeta."
Jauna moteris gyveno viena nuomojamame bute. Ji turejo suni, kuris miegodavo ant grindu prie jos lovos. Karta vidury nakties ja pazadino keistas garsas. Ji sunerimo, istiese ranka suns link. Tas lyztelejo ja ir nusiraminusi moteris vel uzmigo.
Kita ryta ji rado suni, perpjauta gerkle, pakarta vonioje. Keistasis garsas, pazadines ja nakti, buvo suns kraujo laseliu teskejimas ant vonios grindu. Prie lovos, suns miegojimo vietoje, buvo paliktas rastelis: "Zmones irgi moka laizyti". "
Siu dvieju istoriju centre - ne zudiko auka, bet mergina, kuri isgyveno nusikaltima, pati to nezinodama. Krauja stingdantis elementas jose yra ne tiek pati mirtis, kiek suvokimas, kad ji buvo cia pat, ir heroje jos isvenge tik per stebukla.
Neatsitiktinai siu pasakojimu veikejos yra jaunos moterys. Sio tipo legendos Amerikoje pradejo plisti apie 1960-uosius metus, kai poziuris i moteru vaidmeni radikaliai pasikeite. Vis daugiau ir daugiau merginu eme siekti aukstojo mokslo bei gyventi savarankiskai. Tai buvo nauja, nes tradicinis moters gyvenimo kelias tiesiai is tevu namu vesdavo i vyro namus, kur ju lauke vyro islaikomos namu seimininkes statusas. Del tokiu pokyciu atsirado ir legendu, atsipindinciu sio naujo gyvenimo budo pavojus.
Zinoma, kiekvienas studentas kartais pasijunta nejaukiai ir nesaugiai, budamas svetimoje, nepazistamoje aplinkoje. Taciau visada buvo tikimasi, kad vaikinai paliks tevu namus ir issikovos sau vieta pasaulyje. O moteru siekimas nepriklausomybes didelei visuomenes daliai atrode nenaturalus. Neatsitiktinai "Kambario drauges mirtyje" mergina, isejusi i pasauli ieskoti mokslo, nuzudoma mokslo istaigoje - universitete. Atsisakiusi tradicinio namu seimininkes vaidmens, ji netenka gyvybes. Simboliska ir tai, kad ji praranda ne tik gyvybe, bet ir moterisko, "miestietisko" grozio simboli - ilgus, ispuoseletus nagus. Siose istorijose veikejos vaizduojamos naiviomis (slepesi spintoje ar ramiai miegojo savo lovoje, nesuvokdamos, jog salia ivyko nelaime), ir pasyviomis (nesugebejo uzkirsti mirciai kelio). Isgyvenusi tragedija mergina lieka gyventi ne tik su siaubu del vos per plauka isvengtos mirties, bet ir su kalte, kad nepadejo draugei (ar suniui).
Toks yra miesto legendu atsakas i besikeicianti moteru vaidmeni ir ju savarankiskumo siekima. Cia galima grizti prie "Aukles ir zudiko antrame aukste" legendos. Ji skiriasi nuo pastaruju dvieju pasakojimu tuo, kad jos jaunoji veikeja vaizduojama atliekanti labai tradicini - vaiku priziuretojos - vaidmeni. Kaip raso folkloro tyrinetoja Barbara Mikkelson, paauglems vaiku priziurejimas yra ruosimosi motinystei etapas, savotiska motinystes repeticija. Aukle nesusidoroja su sia uzduotimi, leidzia ivykti baisiausiai tragedijai - vaiku zuciai. Nors aukles vaidmuo ir tradicinis, taciau "naujoviski" dalykai sioje legendoje yra telefonas ir televizija. (Zinoma, mums 20 a. pabaigoje nei telefonas, nei televizija - jokia naujove: naujove greiciau butu gyventi be siu patogumu. Taciau nepamirskime, kad miesto legendos gimsta is kolektyvines zmonijos atminties, kuri matuojama simtais, tukstanciais ar daugiau metu. Sioje atmintyje dvidesimtas amzius - tik viena diena. Aukles egzistavo tukstancius metu, o telefonas bei televizija - tik kelis desimtmecius).
Abu sie technikos isradimai netiesiogiai leido ivykti nelaimei. Telefonas - megstamas paaugliu (ir ne tik) bendravimo budas - legendoje virsta grasinimo irankiu. Pasikartojantys skambuciai tampa itampos, o veliau ir siaubo saltiniu. Aukle netiesiogiai kaltinama ir tuo, kad pernelyg isijautusi ziurejo televizoriu - po pirmo skambucio ji atsuka garso reguliatoriu, kad atsikratytu nejaukaus jausmo - ir del to galbut negirdejo zudomu vaiku riksmu. Taigi tipiska miesto legendu mergina - naivi, pasyvi, nepatyrusi - prisirisa prie klastingos technikos, kuria ji laiko pramogu saltiniu. Taciau technika uzliuliuoja jos budruma ir vos jos neprazudo.
Technikos pazanga... Miesto legendos nebutu siuolaikine mitologija, jei neatspindetu mokslo ir technologijos progreso - svarbiausio 20 amziaus bruozo. Mokslinio-techninio siaubo legendos geriausiai isreiskia rysi tarp liaudies kurybos ir fantastikos. Is esmes "Aukles ir zudiko" istorija butu galejus buti fantastiniu apsakymu 19-ame amziuje, kai dar nebuvo nei telefono, nei televizijos. Ji turi fantastiniam apsakymui budinga bruoza - konflikta tarp gero ir blogo veikeju ir fantastini elementa - ateities technika. Paslaptinga, nenuspejama technika, kurios vaidmuo nevienareiksmis: ji suklaidina veikeja, pavergia jos demesi ir apgauna budruma (televizorius), ji tarnauja kaip rysys tarp herojes ir blogojo veikejo (telefonas), taigi, leidzia pasireiksti konfliktui, ir galu gale ji leidzia atsekti zudika (telefonu stotis) ir taip isspresti konflikta. Toks apsakymas jei butu buves parasytas pries atsirandant telefonui (ir, zinoma, jei butu parasytas geru literaturiniu stiliumi), butu buves neblogas technotrileris.
Kalbant apie technini ir mokslini siauba, ryskus jo pavyzdys butu mineta "Inkstu vagiu" legenda. Ji pateikia scenariju, kuriame medicinos pazanga sukuria salygas atsirasti naujai nusikalstamumo rusiai - prekybai organais. Ji isreiskia ne tik gyvybes ar sveikatos praradimo baime (kitaip ji nesiskirtu nuo zudiku-maniaku legendu), bet ir nauja, kur kas iracionalesne baime: individualybes, savojo "as" praradima.
Musu nestebina daiktu ar pinigu vagystes: jos tikriausiai tokios pat senos, kaip pati nuosavybes savoka. Pirmoji vagyste turbut ivyko greitai po to, kai akmens amziaus medziotojas isskaptavo pirmaji akmenini kirvuka. Taciau organu vogimas?.. Per amzius buvome iprate, kad tai, kas musu viduje, yra musu sventa nuosavybe. Galime prarasti isorines vertybes, taciau neimanoma pasikesinti i musu vidu.
Sis scenarijus sugriauna iliuzija, kad musu kunas - tai musu tvirtove, ir tuo sukelia keista, nepatirta baime. Jei kunai gali buti taip pat lengvai isnarstyti dalimis, kaip, pvz., masina ar laikrodis, tai ar belieka kazkas, kas yra is tiesu musu? Ar yra kazkas, ka galima pavadinti savuoju "as"? Jei net musu organizmas is tiesu nepriklauso mums, tai kas tuomet mes esame? Panasius klausimus placiai nagrineja kiberpankas, 9-ajame desimtmetyje ispopuliarejusi fantastikos srove. Kiberpankas vaizduoja zmones, kuriu organizmai yra patobulinti sintetinemis medziagomis; zmones, i kuriu kunus iauginti dirbtiniai priedai, padedantys atlikti antzmogiskas funkcijas (pvz., peiliai, islendantys is pirstu galiuku, kaip W. Gibsono "Neuromancer" veikejos Molly); zmones, kurie, prarade regejima, klausa ar ir kitus pojucius, gali juos atgauti virtualiojoje realybeje, kai tiesiogiai stimuliuojami ju nervu centrai; zmones, kuriu asmenybes pries mirti irasomos i kompiuteri amzinam gyvenimui, ir zmones su mikrocipsais smegenyse, i kuriuos gali buti pakrautos svetimos asmenybes - tiesiai is kompiuterio.
Visi sie scenarijai vaizduoja veikejus, kuriu kunai ir neretai sielos gali buti isnarstyti dalimis, pakeisti, patobulinti, prijungti prie technikos ar sujungti vieni su kitais, ar isskaidyti i dalis. Visi jie kelia klausima: jei nei kunai, nei sielos nera nekintami, kas tuomet yra "as", kas yra individualybe? Ir kaip isgyventi tokiame pasaulyje, kur kiekvienu momentu gali prarasti individualybes dali?
Zinoma, nuo organu vogimo iki sielos uzkodavimo kompiuteryje - didelis kokybinis suolis, taciau galima pastebeti bendra tendencija tarp "Inkstu vagiu" ir kiberpanko.
Stai kitas technosiaubo pavyzdys. Si istorija, nors pateikta laikrascio straipsnio pavidalu, yra netiesa - kaip ir visos siame straipsnyje nagrinetos legendos.
"Per pastaruosius keleta menesiu musu ligonines personala stebino tai, kad kiekviena penktadienio ryta toje pacioje lovoje rasdavome mirusi pacienta", - pasake reporteriams Pelonomi ligonines Pietu Afrikoje spaudos atstove. "Niekas nesuprato mirciu priezasties. Mes kruopsciai patikrinome oro kondicionavimo sistema, ieskodami bakterines infekcijos, taciau neradome nieko, kas sukeltu itarima.
Taciau tolimi tyrinejimai pagaliau atskleide mirciu priezasti. Panasu, kad kiekviena penktadienio ryta i palata ieidavo valytoja, istraukdavo laido, kuris tieke energija paciento gyvybes palaikymo sistemai, kistuka, vietoj jo i lizda ikisdavo grindu poliravimo masinos laido kistuka ir poliruodavo grindis. Pabaigusi darba, ji vel ijungdavo gyvybes palaikymo sistema ir iseidavo, nezinodama, kad pacientas jau mires. Ji juk negalejo per poliravimo masinos burzgima girdeti ligonio riksmu ir priesmirtinio kriokimo.
Mes del to labai gailimes ir pareiskeme minetai valytojai griezta papeikima. Sveikatos ministerija planuoja mums atsiusti elektrika papildomam lizdui instaliuoti, kad daugiau tokie ivykiai nepasikartotu. Byla buvo nutraukta."
Sokiruojanti istorija, ar ne? Ypac sakinys apie griezta papeikima. Nejaugi ligonines valdzia mane, jog sis incidentas teuzsitarnauja papeikimo? Barbaros Mikkelson nuomone, paskutine pastraipa sioje istorijoje prideta dramatinio efekto delei. Jos deka pasakojimas tampa ypac isimintinas: skaitytojus pasiurpina ne tik valytojos klaida, bet ir ligonines valdzios nejautrumas.
Nors si legenda ir neturi realaus pagrindo, bet ji turi technologiniam siaubui budingus elementus: zmogaus gyvybe priklauso nuo sudetingos technikos, ir si technika patenka i "blogas" rankas. Siuo atveju tai net ne piktadario, ne pamisusio mokslininko, ne didybes manijos apimto kariskio rankos - ne, tai tik paprastos, nemokytos valytojos rankos. Ji niekam nelinkejo pikto, ji tik nesuvoke, ka daro. Ir vel - pastebite, kaip atkakliai kartojasi tas pats motyvas? - mirtis ivyko cia pat jos pasoneje. Kaip ir mineta studente, suo, vaikai antrame aukste - visi jie zuvo, kazkam esant salia. Kazkam, kas tuo metu miegojo, ziurejo televizoriu ar ramiai dirbo savo darba, nezinodami, kad salia vyksta tragedija. Tai likimo ironija, ir butent ji daro miesto legendas tokias isimintinas.
Galima isvesti dar viena paralele tarp fantastikos ir miesto legendu. Technikos gresme - tai viena populiariausiu
mokslines fantastikos temu. Tai ir protingi kompiuteriai ar robotai, nepaklustantys zmonems; tai ir mokslo atradimai,
kurie, uzuot tarnave zmonijos gerovei, tampa mirtinu ginklu piktavaliu generolu rankose. Taciau visuose tuose scenarijuose
"blogiukas" - ar tai zmogus, ar ateivis, ar robotas - veikia samoningai, o ne atsitiktinai. Fantastikoje
(bent jau klasikineje) nedaug tera vietos atsitiktinumui. Fantastikos herojai, tiek geri, tiek blogi, keicia pasauli
savo laisva valia; jie pazaboja likima ir pakeicia ji savo naudai (ar nenaudai). Skaitytojas "nesirgtu"
uz heroju, kurio planus kiekviena akimirka gali sugriauti Dievo pirstas, nes ko tuomet verti nepaprasti herojaus
sugebejimai, drasa ar zinios? Taigi fantastika tam tikra prasme isreiskia oficialuji technikos amziaus poziuri,
kad zmogus kontroliuoja savo likima.
Butent siam poziuriui miesto legendos meta issuki. Is tiesu, net ir "drasiame naujajame pasaulyje" ne
visi zmones bus Marso kolonistais, tarpzvaigzdiniu laivu pilotais ar genu inzinieriais, auginanciais neissenkamas
pigaus maisto atsargas zmonijai. Tokiu elitiniu profesiju zmoniu greiciausiai bus tik saujele. Naujajame pasaulyje
tikriausiai tebeegzistuos "nuobodzios" profesijos: tarnautojai, statybininkai, pardavejos - ir, taip,
turbut ir valytojos. Ir vargu ar ateities valytoja nusimanys apie technika daugiau negu siandienykste. O technika
prasiskverbs vis giliau ir giliau i musu buiti. Primityviai tariant, bus lengviau ir lengviau netycia isjungti
kazka svarbaus ir pavojingo. Nors as ir manyciau, kad save gerbiancioje ligonineje valytojai butu isaiskinta, ka
galima ir ko negalima liesti reanimacijos palatoje, bet ka gali zinoti. Visko numatyti paprasciausiai neimanoma
- ypac pasaulyje, kuris toks sudetingas kaip musiskis. Ka jau bekalbeti apie ateities pasauli. Taip susidaro puikios
salygos likimo ironijai pasireiksti.
Miesto legendos atkreipia musu demesi i tai, kad mes vis maziau ir maziau suprantame pasauli, kuriame gyvename. Mes prisirisame prie technologijos, kuri suteikia tiek daug buitiniu patogumu, pramogu. Dar daugiau, technika gali isgelbeti gyvybe (kam ir skirta reanimacijos palatos iranga). Bet ji gali ir nuzudyti - tai priklauso tik nuo atsitiktinumo. Kuo maziau mes suprantame supancia aplinka, tuo didesne galia joje turi atsitiktinumas.
Sudetingas zmogaus ir technikos, gyvybes, mirties bei atsitiktinumo santykis ypac gerai perteiktas sioje jaudinancioje legendoje:
Klausimas: koks buvo jusu baisiausias matytas dalykas?
Atsakymas: kai zmogu partrenke traukinys. Jo nesuvazinejo: jis istrigo tarp platformos ir traukinio. Isivaizduokite: jus stovite ant platformos krasto. Ikrentate. Pravaziuojantis traukinys jus isuka. Tiksliau, jis jus kaip ir sulanksto. Paskui, kai as, sakykim, nustumiu traukini nuo jusu kuno, jusu kojos atsisuka atgal stai sia kryptimi, jums visi viduriai iskrenta, ir mirstate. Mirstate per minute. Suprantate? Kol traukinys laiko jus prispaudes, esate gyvas. Jusu sirdis plaka, smegenys dirba, as galiu su jumis kalbeti. Bet kai mes pripuciame oro pagalves ir nustumiame traukini, jus mirsite po minutes ar dvieju.
Mes pakvieteme to zmogaus zmona bei kuniga ir, liepe pasaliniams apleisti stoti, palikome juos vienus. Tam, kad zmona galetu ji paskutini karta pabuciuoti ir pasakyti, ka norejo pasakyti, pries mums nustumiant traukini."
Zuti nelaimingo ivykio metu - baisu. Bet tokios mirtys papastai istinka staiga, netiketai. Taciau isivaizduokite, koks jausmas tiksliai zinoti, kad mirsi po keliu minuciu. Arba isivaizduokite, kad jums pranesa, jog jusu mylimas zmogus, kuris dar si ryta isejo is namu visiskai sveikas, netrukus mirs jusu akivaizdoje. Jis neprarades samones, jis nejaucia skausmo, taciau jokia jega zemeje jo neisgelbes nuo mirties. Ar to paskutinio atsisveikinimo skausmas tikrai to vertas, ar gal butu buve geriau, jei jis butu zuves iskart?
Kitas sios legendos aspektas - tai siaubas buti kazkieno kito mirties irankiu. Zinoma, nukentejes zmogus butu vis tiek mires nuo suzeidimu, bet vis delto gelezinkelio darbininkams buvo pavesta nustumti traukini. Nuzudyti zmogu, ji vaduojant. Ir vel likimo ironija.
Taigi miesto legendos isreiskia abejone, nepasitikejima pazanga, lygybe ar individualizmu. Zinoma, legendos neissako to tiesiogiai. Jos nemoralizuoja, nefilosofuoja. Ju uzduotis yra paprasciausiai papasakoti sokiruojancia, ispudinga istorija. Istorija, kuri yra isimintina del to, kad ji prasiskverbia i klausytojo siela, sukeldama baime ir nerima. Nerima, kuri esame iprate ignoruoti del to, kad jis nesiderina su priimta musu laiku pasauleziura, ir del to, kad ji reikia ignoruoti, norint, kad uztektu energijos kasdieniniam gyvenimui - darbui ir buiciai.
Siaubo legendu struktura labai paprasta. Ju veikeju isgyvenimai nepasizymi psichologiniu sudetingumu: dazniausiai tai tik baime bei kaltes jausmas. Patys veikejai - kone beveidziai: paprastas studentas, paprasta moteris, paprasta paaugle - kitaip tariant, bet kas. Pasakojimo centre - ne zmogaus charakteris, bet situacija. Ta pati turbut galima pasakyti apie didziaja mitologijos dali, ir apie fantastika. Ne veltui fantastika daznai vadinama ideju literatura.
As netgi isdrisciau minetas siaubo legendas pavadinti "retrospektyvia fantastika" ar galbut "issipildziusia fantastika". Turiu galvoje stai ka. 19 amziaus ar 20 a. pradzios fantastai rase apie technikos pazanga, apie mokslo galimybes ir apie tai, kaip ju issipildymas pakeis visuomene. Tuo tarpu miesto legendos yra sukurtos zmoniu, kurie gyveno "issipildymo" laikais. Fantastika pateike teorijas, miesto legendos pasakoja apie tai, kas ivyko.
Paimkime kad ir valytojos istorija. Koks nors 19 a. rasytojas galejo numatyti gyvybes palaikymo aparatus, kuriu deka bus galima reanimuoti sunkiai suzeistus ar sergancius zmones; aparatus, kurie vers ligonio sirdi plakti ar jo plaucius kvepuoti. Toks rasytojas turbut butu buves suzavetas sios aparaturos galimybiu ir jos socialines reiksmes. Reanimavimo aparatura gali ne tik grazinti i gyvenima zmogu, suzeista autoavarijoje, ji gali ir pratesti gyvenima mirtinai serganciam ligoniui, kuris guli be samones ir nebesuvokia savo padeties. Tai, kaip zinome, sukelia daug priestaringu nuomoniu. Ar etiska dirbtinai pratesti egzistavima zmogaus, kuris yra ties mirties riba ir niekada nebegris i gyvenima, ir plesti astronominius pinigus is jo giminaiciu uz medicinos islaidas? Kita vertus, ar nebutu nezmoniska atjungti toki ligoni nuo aparaturos ir leisti jam numirti? Ar toks jo vegetavimas apskritai gali buti laikomas gyvenimu, ar geresnis jis uz mirti?
Taigi hipotetinis 19 amziaus rasytojas butu galejes parasyti solidu fantastini apsakyma, gvildenanti siuos etikos klausimus, ir gal net laimeti literaturine premija. Vienas dalykas, kurio jis nebutu numates, - kad i palata gali ieiti valytoja ir netycia isjungti aparatura, tuo suvesdama visa medicinos pazanga i nuli. Likimo ironija taip sokiruojanciai nesiderina su progreso savoka. Jai nebutu vietos minetame apsakyme. Likimo ironija yra tai, kas nebuvo numatyta mokslinese bei fantastinese teorijose. Valytojos legenda - tai savotiskas mineto hipotetinio apsakymo tesinys. Tesinys, kuris galejo buti parasytas tiktai teoriju issipildymo laikais.
As nesakau, kad miesto legendos atspindi konservatyvu mastyma ir smeizia progresa. Lygiai taip pat nesakau, jog fantastika yra naivi ar kad jos idejos neatlaiko realybes isbandymo. Ne, sie du kurybos zanrai - tai tik dvi is daugelio siuolaikines mitologijos briaunu. Fantastika kalba apie neramia dvasia, kuri iesko naujos realybes, platesnes ir gilesnes uz musiske, su daugiau galimybiu pasireiksti; legendos pagilina "naujojo pasaulio" perspektyva, perspedamos mus, koks sudetingas, nenuspejamas, nenumatomas ir nesaugus yra tas pasaulis. Parodydamos tamsiaja progreso puse. Priestaringa? Taip, kaip ir pats gyvenimas.
Straipsnis parengtas pagal:
Urban Legends Reference Pages, http://www.snopes.com/horrors Autoriai Barbara ir David P. Mikkelson.
Jan Brunvand, "The Vanishing Hitckhiker".
Kai kurie tinklo puslapiai, suteikiantys informacijos apie "Inkstu vagis" bei kitas legendas:
http://www.transplant-ontario.org/more_news_urban_myth.html - paaiskina, kodel inkstu vagystes neimanomos medicininiu poziuriu.
http://www.kidney.org/myths.html - Daugiau apie "inkstu vagiu" mita.
http://www.urbanlegends.com/ - Issamus miesto legendu archyvas.