Tai, vaikeli, dvasia, nerandanti atilsio, kad pasimelstu uz ja, praso - atsakytu kokia mociute ir paporintu apie pakaruokliu ar kokiu piktadariu dvasias, besivaidenancias nakti paklydusiems keleiviams. O be kokiu personazu neimanomi siaubo filmai? Zinoma, be dvasiu, kuriu ramybe kas nors sutrikdo arba kurios pacios tos ramybes neranda. Kaip, sakysim, "Dvasiu selsme". Nors gali buti ir geru dvasiu. Pamenate "Vaiduokli"? Zodziu, viskas priklauso nuo rezisieriaus ar scenaristo sumanumo ir isradingumo. Ir apsiskaitymo. O tos isminties galima pasisemti is ivairiu tikejimu, religiju ir pan. Tai dare ir teosofai, manydami, kad lyginant visas pasaulio religijas galima rasti ta tikraja tiesa, zmonijos prarasta per ilgus amzius. Tik jie daugiausia kalba apie zmogaus dvasia, nors yra ir tokiu dvasiu specialistu, kurie siuo vardu vadina visokiausias butybes, del kuriu materialumo kyla nors maziausias itarimas. Tai butu visokios dvasios is asociu, lempu, velniais ar angelais, fejomis ir pan. saukiamos. Tokios painiavos del nesuderintu terminu sunku isvengti. Todel geriau is karto susitarti, kad dabar sakydami "dvasia" turesime omeny tik zmogaus dvasia.
Atsimenate misle - pramusi leda, randi sidabra, pramusi sidabra, randi auksa? Stai taip teosofai ir ziuri i zmogu. Lyg i koki daugialuksti svoguna. Tiesa, lukstus vadina kunais.
Ir taip. Pasak teosofu, sie zmogaus kunai - viso labo drabuziai, kuriais apvilkta siela - tikrasis zmogus, ego, nemirtingasis pradmuo, sudarantis musu individualybe. Tik ne visi teosofai sutaria, kiek tu kunu yra. Vieni tvirtina, kad septyni, kiti - keturi.
1. Fizinis kunas, fiziologiniu funkciju bustine: virskinimas, kvepavimas, kraujotaka, judesiai.
2. Eterinis kunas, gyvybines energijos talpykla. Gyvybine energija svarbi pirmajam kunui - ji lyg architektas kuria fizini kuna ir rupinasi jo funkciju palaikymu. Gyvybingumas, kuriancioji energija valdo fizines molekules ir palaiko tam tikra organizma, raso teosofu sviesulys Anna Bezant. Sis kunas sudaro fizinio kuno dublikata, todel jis daznai vadinamas eteriniu antrininku, arba tiesiog antrininku. Eterinis antrininkas susiformuoja likus kelioms dienoms iki fizinio kuno gimimo ir pergyvena ji taip pat tik keliomis dienomis.
3. Astralinis kunas - jausmu, vaizduotes, gyvunisku aistru ir nelabai aukstu troskimu buveine. Tai jau mastantis kunas, bet daugiau jausmais negu protu. Sio kuno deka vyksta telepatijos procesai, regejimai sapnuose ir daugelis susitikimu su vaiduokliais. Jis - taip pat buveine to, ka dabartiniai psichologai vadina zemesniaja samone, nesamoninguoju pradu arba pasamone. Indijos teosofai ji dar vadina noru kunu.
4. Minties kunas yra valios, proto, taurios ir aukstos minties buveine. Ji saugo musu prisiminimus ir gautas zinias. Tai - mastantysis "as", cia vyksta visi samones veiksmai: svarstymas, mastymas, sprendimai. Sis kunas valdo visas musu funkcijas, samoningus veiksmus.
Bet zmogaus dvasia - ne varle ir ne svogunas. Jos neispreparuosi ir neislukstensi pagal savo uzgaida. Atsiskirti kunai gali tik miegant arba mirus. Tiesa, dar spritizmo seansai, bandymai su mediumais... Bet ma biesas tuos dirbtinumus. Geriau jau stebeti naturalius reiskinius. Pavyzdziui, mirtis.
Juditos Jereckienes piesinys
Mires fizinis kunas suyra ir dvasia pasitraukia su savo trimis drabuziais. Eterinis kunas taip pat greitai mirsta ir suyra. Tam prireikia ne daugiau kaip 4-5 dienu ir dvasia toliau keliauja jau palengvejusi - tik su dviem drabuziais.
Astralinis kunas gyvuoja gerokai ilgiau. Kiek, tai priklauso nuo dvasios pasiekto evoliucijos laipsnio. Zmoniu, kurie gyvi budami nugalejo savo aistras, kad gyventu kilnu gyvenima, jis isnyksta gana greitai. O zmoniu, kurie gyvi budami buvo savo aistru vergai, jis issilaiko ilgiau. Bet pagaliau ir jis suyra ir dvasia, tik minties kunu apsigaubusi, keliauja toliau. Minties gyvenimas trunka labai trumpai, jeigu to zmogaus astralinis kunas ilgai gyveno, ir tesiasi ilgai, jeigu astralinis kunas suiro greitai. Galima sakyti, kad astralinis gyvenimas yra apvalancioji busena (sakoma, kad apsivalyti padeda kancia - astraliniame kune gyvi fiziniai norai ir troskimai, bet ju patenkinti dvasia negali, nes nebera tam tinkamo irankio - fizinio kuno), o minties gyvenimas - lyg rojus, kaip ji supranta tikintieji. Taciau kad ir kaip sis kunas ilgai gyventu, tai nesitesia amziais. Ateina momentas, kai visa jo energija baigiasi ir minties kunas suyra.
Jeigu dvasia pakankamai issivysciusi, minties pasaulyje ji tampa visiska savo seimininke, prisimena savo praeiti, suvokia ateiti. Ji mato ta kelia, kuri jai teks nueiti, kol pasieks tobuluma, kol gales issiplesti is gimimu ir mirciu rato. Tokia dvasia, pasinaudodama savo patirtimi, gali kai ka pakeisti, pakoreguoti busimaji gyvenima. Po to, paklusdama persikunijimo desniams, keliauja atgal. Mat i minties pasaulio auksciausia taska patekti ir jame pasilikti gali tik visiskai tobula dvasia, issivadavusi is butinybes atgimti. Kol to padaryti negali, turi grizti atgal. Pirmiausia ji nusileidzia i pacius zemiausius minties pasaulio sluoksnius ir prie saves pritraukusi sio pasaulio materijos ir is jos susikuria minties kuna. Tada leidziasi dar zemiau - i astralini pasauli. Cia vel pritraukia sio pasaulio materijos ir susikurusi astralini kuna leidziasi toliau. Susikurusi antrininka, dvasia ieina i fizini kuna - turesianti gimti kudiki, kad toliau siektu vienintelio savo tikslo - tobuleti.
Stai taip galima pasakyti apie zmogaus kunus apibendrintai. O dabar konkreciau.
Antrininko, arba eterinio kuno spalva - pilksvai violetine. Aiskiaregiai mato si kuna, slypinti fiziniame. Paprastai jis siek tiek "issikises" is fizinio kuno. Issikisusioji dalis vadinama aura.
Kai zmogus miega, jo mastantis "as" issmunka is fizinio kuno, palikdama ir eterini. Kai zmogus mirsta, jis taip pat iseina is kuno, bet si karta galutinai, nes su savimi pasiima ir antrininka. Veliau "as" issivaduoja ir nuo antrininko ir palieka ji netoli fizinio kuno. Kartais si antrininka mato mirusiojo draugai bei artimieji is karto siam mirus, bet to niekada neivyksta toli nuo kuno. Kad ji pamatytum, reikia tik didesnio nervinio susijaudinimo (o kaip kitaip gali zmogus jaustis prie karsto arba kapinese). Taigi antrininkas, arba eterinis kunas, ir yra tai, ka mes vadiname vaiduokliu, braidanciu apie ka tik palaidoto zmogaus kapa. O jeigu mirstantysis yra issekintas ilgos ligos arba senatves, jo antrininkas, nebenulaikomas fizinio kuno energijos, pats issiskiria. Tada mirstantysis mato vaiduokli prie saves arba tiesiog jaucia, kad kazkas guli salia jo (dazniausiai kaireje puseje).
Taigi antrininkas nuo fizinio kuno atsiskirti gali tik zmogui mirus. Bet vadinamieji mediumai tai gali padaryti ir budami gyvi. Kai mediumo valia antrininkas atsiskiria, fizinis kunas nugrimzta i letargine busena, kadangi be eterinio kuno negali vykti gyvybiniai procesai. Po seanso mediumai paprastai jauciasi labai silpni ir isseke. Beje, sakoma, kad tokie seansai pavojingi gyvybei, nes eterinis kunas gali ir per daug atsiskirti.
Astralinis kunas paprastai buna pilkai melsvos spalvos. Dvasingo zmogaus arba zmogaus, specialiais pratimais ugdziusio si kuna, jis labai gerai organizuotas ir gerokai sudetingesnis negu fizinis. Jis turi jausmus, analogiskus fiziniams, bet reaguoja i subtilesnes vibracijas. Ar tik ne siame kune vyksta tai, ka mes vadiname intuityviomis simpatijomis ir antipatijomis? Mazai dvasingo zmogaus astralinis kunas panasus i beformi debesi. O dvasingo jis turi fizinio kuno pavidala. Toks zmogus gali ir samoningai veikti astraliniame pasaulyje - miegodamas gali laisvai judeti ir neitiketinai greitai nuskrieti bet kokius atstumus. Aisku, sunkusis fizinis kunas tuo metu ramiai tyso lovoje. O zmogaus "as" astraliniame kune jauciasi puikiai, veikia daug greiciau ir tiksliau, nei tai darytu budamas fiziniame.
Astralinis kunas, atsiskyres nuo fizinio, gali rodytis kitiems zmonems ir pries mirti, ir po jos. Zmogus, sugebantis valdyti savo astralini kuna, gali palikti fizini apvalkala ir leistis, tarkim, pas savo gera biciuli. Jeigu pastarasis yra aiskiaregis, tai jis pamatys savo draugo astralini kuna; jeigu ne, tai astralinis kunas gali materializuotis, t.y. is aplinkos prie saves pritraukti fizines materijos daleles. Tada ji pamatys bet kas. Stai taip galima paaiskinti keistus susitikimus su draugu, kuris yra labai toli arba ir mires. Tokie apsilankymai dazniausiai buna zmogui mirus, ypac jeigu ji su kuo nors siejo labai artimi rysiai ir astralinis kunas nori atsisveikinti su liekanciais tarp gyvuju arba ka nors svarbaus pranesti, ko nespejo pasakyti budamas gyvas. Dazniausiai tokiu atveju astralinis kunas buna visiskai panasus i gyva zmogu, net apsirenges panasiai. Bet kartais gali buti apsisiautes lyg migla. O pasitaiko tvirtinimu, kad mediumu astralinis kunas gali pasirodyti ir gyvunu pavidalu.
Minties kunas issivysto pamazu, veikiamas kilniu minciu. Savo forma jis primena kiausini. Sis kunas jaucia aplinka, galima sakyti, vienu jutimu. Jis vienu metu gali justi visa pasauli, visus daiktus, isiskverbti i visa ko esme. Zmogus, galintis valdyti minties kuna, jaucia savyje nauja ir keista valdzia, duodancia jam galimybe suprasti, matyti ir girdeti viska, net kito zmogaus mintis zinoti. Tereikia tokiam zmogui pagalvoti apie kokia nors vieta, jis zaibiskai ten atsiduria. Toks zmogus pasauli skaito lyg atversta knyga. (Zodziu, tampa galingiausiu magu, ivaldziusiu minties magija. Nors teosofams tokie terminai ir nelabai priimtini.) Eterini ir astralini kuna gyvieji zmones gali matyti, o minties - ne. Mirus zmogui, jo minties kunas (zinoma, jeigu tas zmogus buvo pakankamai dvasiskai issivystes, kad ji turetu), palikes visus savo apvalkalus, atsiduria minties pasaulyje (jis kartais, kaip jau buvo mineta, vadinamas rojumi, o teosofai vartoja kita termina - devakanas) ir jeigu pasieke savo tiksla - tobuluma, i zemiskaji negrizta. Beje, sakoma, kad labai dvasingo zmogaus minties kunas miego metu gali trumpam patekti i devakana ir grizes perteikti fizinems smegenims savo ispudzius). O jei ne - keliauja atgal. Bet apie sia kelione jau pasakota.
Taigi teisus buvo tas, kuris viena karta susuko: "Koks sudetingas mechanizmas yra zmogus!"
Naudotasi G.Diurvill'. "Prizrak zivych"