"Ne, ar ne geras zodis, Dzoni, ar ne pats tikriausias ir viska pasakantis - gelmes? Jame telpa visas pasaulio
saltis, tamsybe ir gilybe".
R. Bradbury "Sirena"
"Kai zvelgiu i aukstybes, tematau zydra dangu ir snieguota kalna - ir viskas. Bet ten, zemai, regiu kitka.
Jis parode i sleni apacioje. Arturas atsiklaupe ir persisvere per statu bedugnes krasta. Iskilios pusys, apgaubtos vakaro sutemu, stovejo tartum sargybiniai abipus srauniu upes krantu. Netrukus saule, raudona kaip zarija, pasislepe uz dantytos kalno virsunes, ir visa gyvybe bei sviesa uzgeso. Tuojau sleni apgaube gresminga tamsa. Stacios pilku kalnu uolos vakaruose atrode lyg pabaisos dantys, tykantys pagriebti auka ir nutempti ja i juodas gilaus slenio ziotis, kur raudojo girios. Pusys stiebesi it peilio asmenys ir snabzdejo: "Krisk ant musu", o tirstejanciose sutemose uze ir sniokste kalnu srautas, inirtingai ir beviltiskai dauzydamasis i uoletas savo kalejimo sienas.
- Padre! - Arturas drebedamas pakilo ir atsitrauke nuo prarajos. - Tai panasu i pragara.
- Ne, mano sunau, - svelniai atsake Montanelis, - tik i zmogaus siela.
- I sielas tu, kurie klaidzioja tamsybeje ir mirties sesely?
- I sielas tu, kurie kasdien praeina pro tave gatveje."
E.L. Voinic "Gylys"
Nors pastaroji citata nepriklauso R.Bradbury'o plunksnai, bet ji puikiai dera prie sio rasytojo kurybos. Kuri panasi i "Pieniu vyno" Grintouna - sauleta, zalia, jauku miesteli, kurio pakrastyje slepiasi tamsos kupina ir mirtimi alsuojanti Dauba.
Ray Bradbury
R.Bradbury nesprendzia globaliniu problemu. Jo kuriniuose nera nei grandioziniu kelias galaktikas apimanciu imperiju vaizdiniu (ko gero, savo heroju nuskraidinti toliau kaip i Marsa ir Venera rasytojui neuzteko izulumo), nei pasauliniu katastrofu. Tiesa, "Marso kronikose" vaizduojama branduolinio karo sunaikinta Zeme. Taciau katastrofai aprasyti autorius skiria labai mazai vietos: "Zeme juodame danguje staiga pasikeite. Ji suliepsnojo. Jos disko dalis staiga subyrejo i milijonus sukeliu, lyg butu suduzes didziulis veidrodis. Kokia minute Zeme dege klaikia, pulsuojancia liepsna, trigubai padidejusi, o paskui susitrauke."
Stai ir viskas. Tokia nelaime - ir tik kelios eilutes. O sit apie kazkokio apleisto namo gala postringaujama istisus 6 puslapius. Atrodo, R.Bradbury vadovaujasi vienu is magijos principu: dalis = visuma. Suprates zmogu, perkasi ir planeta. Ir atvirksciai.
Taigi pereikime prie zmogaus. Ko gero, vienas pagrindiniu R.Bradbury'o heroju bruozu (bent jau apsakymu rinkinyje "Pradzios pabaiga") - siekimas nepasiekiamo, verzimasis aukstyn (dazniausiai i kosmosa - rasytojas vis delto fantastas). Skrydis - karsciausias zmonijos troskimas nuo pat jos kudikystes ("Pradzios pabaiga"). I kosmosa verziasi apsakymo "Kosmonautas" herojus, niekaip negalis suderinti savyje meiles Zemei ir meiles skrydziui. Berniuku Kriso ir Ralfo vaikyste bega laukiant, kol pas juos ateis ir pasakys: jus galite mokytis kosmonautu mokykloje. Kriso troskimas issipildo. Ralfas lieka laukti ("R - vadinasi, raketa").
Laukia daugelis R.Bradbury'o heroju. Laukia Fiorelas Bodonis ("Raketa"), visa gyvenima svajojes skristi. Jo noras lyg ir issipildo - jis sukonstruoja atrakciona, raketa, kurioje sededamas skrendi, matai Menuli, Zeme, Marsa, bet visa tai tera iliuzija. Bodonis ir jo vaikai, taip "paskraide", lieka laimingi. Laimingas ir apsakymo "Geriausi laikai" herojus, nevykelis rasytojas, apsimetinejantis Dikensu. Bet "Pieniu vyno" laimes masinos konstruktoriaus Aufmano zmona - ne. Jai iliuzijos neuztenka. Laimes iliuzija teparodo tai, kad tos laimes nera.
Kiekvienas zmogus svajoja. Bet svajone kiekvienam vis kitokia. Miraza-miesta kiekvienas mato savaip ("Nezemiski stebuklai"): Niujorka, Paryziu, Londona, Ksanadu... Pries akis iskyla tas miestas, kuri pamatyti zmogus svajojo visa gyvenima. "Marso kroniku" herojus - marsietis, galintis keisti savo pavidala pagal kitu zmoniu mintis. Kiekvienas atpazista jame savo dingusi arba zuvusi artimaji. Bet per daug priartejus stebuklas isnyksta. Mirazas dingsta vos tik uz jo stebejima pradedami rinkti pinigai, besikeiciantis marsietis zuva, nes nepakelia gausybes ranku, istiestu i ji, minciu, neatsilaiko pries minia, kurioje kiekvienas siekia gauti ji ar tai, ka jame mato, sau.
Zmogaus sieloje nuolat vyksta karas - "asmeninis karas", kaip ji pavadino Krisas is "R - vadinasi, raketa". Tas karas - vidinis: "Juk as, paziureti, su niekuo nekonfliktuoju. O tai, kas neduoda ramybes, su startukais laksto mano galvoje ir palieka ikirtimus bei ibrezimus, kuriu niekas nemato, isskyrus mane pati". "Mano siela kariauja su kunu, kuris negali patenkinti jos troskimu". (R - vadinasi, raketa"). Apsakymo "Gal net ir sapnus reget" herojaus viduje kovoja jau tarsi pasaliniai priesininkai - planetos, i kuria jis patenka po avarijos, gyventojai. Ju kunai seniai mire ir suduleje, tik sielos tebeklaidzioja po planeta ir, prisimindamos sena neapykanta, vis kovoja, kovoja, kovoja... Apsakymo herojaus samone tampa ju kovos lauku. Prizas nugaletojui - herojaus kunas.
Romane "Pieniu vynas" vyksta gamtos ir miesto kova: Grintauno, dienos, sviesos, o kartu ir kasdienybes pasaulio, ir Daubos, tamsos, mirties ir paslapciu karalystes. Miestas - zmogaus ranku kurinys, sutvarkytas pagal jo norus ir pazistamas, nekeliantis netiketumu. Dauba - gamta - zmogui nepaklusta. Todel baugina.
Tai kas gi is tiesu tie kovotojai? Ar jie netuno kiekviename R.Bradbury'o herojuje? Kiekviename is musu? Gal tai dvi zmogaus sielos puses, gal samone ir pasamone (su pastarosiomis ypac norisi palyginti Miesta ir Dauba). O kokia sielos dali keistos esybes, gyvenancios Marso sulinyje, pavidalu vaizduoja "Laukimas": "Argi galiu jums pasakyti, kas as esu, jeigu pats nezinau? Negaliu. As paprasciausiai laukiu". Kazkas, ko negalima ivardyti. Retkarciais tas "kazkas" iseina is jam skirtu ribu. Bekune esybe pakyla is sulinio ("Laukimas"), uzvaldo astronautu kunus ir tampa balsu is vidaus, balsu, uzdarytu i isores kalejima. Is gelmiu iskyla senovine pabaisa ("Sirena") ir plaukia prie svyturio, kuri laiko artimu sau padaru, kvieciama svyturio sirenos balso. Bet tas isejimas visada baigiasi grizimu. Is vidaus sklindantys balsai privercia astronautus nusizudyti ("Laukimas"), ir bekune esybe vel apsigyvena sulinyje kaip rukas. Ir vel laukia tarsi grobuonis, sunaikines auka ir tykodamas naujos. Atgal i gelmes nuplaukia ir pabaisa ("Sirena"), sunaikinusi neatsakanti i jos sauksma svyturi ir supratusi, kad nieko negalima per daug myleti. Tai, kas tuno gelmese, isejes i pavirsiu, griauna, nes randa ne tai, ko lauke milijonus metu. Sugrioves grizta atgal. Laukti. Laukimas ir gelme - vieni is dazniausiu R.Bradbury'o kurybos motyvu. Gelmese tuno tai, kas nematoma, ir laukia. Tai, kas gelmese, - sena ir nekintama, palyginti su nepastoviu musu pasauliu. "Sirenos" pabaisa laukia gelmese milijonus metu - "ji tokia pat, kokia buvo ir pries desimt milijonu metu. Tai mes ir musu Zeme pasidare neitiketina". Skubanciam, laikinam pasauliui (Miestas) priespastatomas saltas ir niurus amzinumas (Dauba). Nei vienas, nei kitas nesuteikia laimes. Jie troksta susijungti - gelmes kyla pavirsiun ir nusiaubusios vel nuslugsta.
Aukstumos prazudo taip pat, kaip ir gelmes. Apsakymo "Kosmonautas" herojus, besiplesantis tarp zemes, kur jo laukia zmona bei sunus, ir zvaigzdziu, galu gale zuva kosmose - jo laivas nukrenta i Saule. Mirties bausme laukia isradejo ("Skrajunas"), isdrisusio pakilti i dangu dirbtiniais sparnais ir nepagalvojusio apie pasekmes. "Pieniu vyno" senuciu Fernos ir Robertos svajone atrodo kukli ir zemiska - viso labo zalias automobilis. Bet ir sios svajones issipildymas vos nesibaigia tragiskai, senutems partrenkus kaimyna. Pavojinga kur nors per daug verztis ar per daug myleti, tarsi sako rasytojas, nes galu gale tai atsigres pries tave pati, o tai, ko siekei, pasirodys tik iliuzija.
Savotiskas zmogaus dvasios ar siekimu virsunes simbolis - Marsas, planeta, i kuria viena po kitos siunciamos ekspedicijos, o isitvirtinus Marse zmogui, i ji verzte verziasi visi, nerade laimes Zemeje. Marsietis Etilis ("Betonmaise") religingos senutes nupasakota roju palaiko Marsu:
"- Ten ramybe, - pasake jinai.
- Taip.
- Ten tyla, - pasake ji.
- Taip.
- Tenai teka pieno ir medaus upes.
- Ko gero, - sutiko jis.
- Ir visi juokiasi.
- Dabar as ta supratau, - pasake jis."
Dede Chorche ("El dia de muerte") visu zmoniu slapciausiu troskimu laiko mirti: "As zinau, ko visi zmones nori sioje zemeje, jie nori to, ko visiems uzteks, ir nori labiau uz viska pasaulyje, nori ir garbina, nes tai yra koju, ranku ir viso kuno poilsis ir ramybe"... Marsas - irgi ramybe. Daugelyje R.Bradbury'o kuriniu Marsas - mirusi planeta sustingusi praeitis ir paslaptis, liudijanti savo buvusia didybe, taciau ir dabar galinti pateikti siurprizu isibroveliams. "Marso kroniku" Marsas iki marsieciu ismirimo - grozio planeta: auksaakiai marsieciai graksciais laiveliais plaukioja vynmedziu skyscio pripildytais kanalais, stato namus su kristolo kolonomis, skaito dainuojancias knygas. Bet tai tik pavirsius. Is paziuros tobuliems marsieciams nesvetimas pyktis, pavydas, kvailumas, jie prazudo kelias zemieciu ekspedicijas. Treciosios ekspedicijos nariai Marse randa savo vaikystes laiku Zemes miesteli, mirusius giminaicius ir draugus. Tai atrodo kaip idilija, svajoniu issipildymas, bet tera iliuzija, marsieciu, norinciu prazudyti zemiecius, itaigos vaisius. Visas zmoniu uzgaidas ir svajones pildo mires Marso miestas ("Dinges Marso miestas"): autoriui duoda idealia publika - robotus, senstanciai grazuolei sugrazina jaunyste su iliuziju-veidrodziu pagalba, poetui leidzia patirti savo iliuzine mirti tiek kartu, kiek jis geidzia. Uzhipnotizuoti sios idilijos zmones lieka mieste, kuris amziams aklinai uzsidaro nuo pasaliniu kartu su savo aukomis.
Taigi aukstumos - Marsas - taip pat zudo. Mirsta ir patys jo gyventojai. Zuva keturios zemieciu ekspedicijos ("Marso kronikos"). Jame igyvendintos svajones ("Aseris II") taip pat baigiasi kruvinai. Viljamas Stendalis nukreipia savo svajoniu nama, E. Po Aserio imitacija, prikimsta siaubo istoriju ir pasaku heroju, pries tuos, kurie tas svajones zlugdo, slopina dvasios skrydi, uzdraudzia bet kokius fantastikos protrukius - kovos su fantazijomis draugijos narius.
Atrodo, jog saugiausia sedeti viduriuke. Mieste. Zemeje. Eiti su minia, spjaudancia i paveikslus ("Sypsena"), didziaja dali savo gyvenimo praleidziancia prie teleekranu ("Pestysis", "451° Farenheito"), gyvenancios "vakarietiska" gyvenima ("Betonmaise"). Bet ir tos minios gelmese visada atsiras vienas, isgelbesiantis paveikslo skiaute ("Sypsena"), iseisiantis pasivaikscioti i nakti ("Pestysis") ar rinksiantis knygas, uzuot jas degines ("451° Farenheito"). Kuri tai musu sielos dalis, visuomet pasakanti: "Ne"?
Apie autoriu
I "Straipsniai. Rasalines paslaptys"
I svetaine