D.Kajokas "Daina"
Ar dar kada nors taip svytes medziu virsunes? Laikas. Sakai, pavargai? Sakai, paguldei kalavija i minksta samanu patala
lyg kudiki taip juk nuo vaikystes su juo nesiskyrei tampei uz save beveik didesni po kiema po purva ziurejai kaip lasai tyksta ant plieno kol pajutai sunku tevo antausi snargly ka darai o po devyneriu metu pats tau padave mirties patale ginklu labiau rupinosi nei zmona patikejo tau vieninteliam sunui
Paguldei tada i samanas svelniai svelniai. Nusprendei - uzteks. Nuejai neatsigrezdamas.
O dabar - laikas. Nepasislepei atsiskyrelio trobeleje. Atejo maldauti butent taves: keliauk.
Atsigrezk i svytincias medziu virsunes. Pasek akimis spindulio kelia zoleje. Pazvelk, kaip jis zaidzia drumzlinoje baluteje. Trobeles duris palik atviras - gal kas nors prisiglaus (nors vejas). Dabar eik.
***
Ji pazino siuos zingsnius - pastaruoju metu girdedavo juos vis dazniau ir dazniau. Siandien kazkodel norejosi vienatves - ji pasitrauke gilyn i tankme, susiliejo su jaunuciu kastonu, vieninteliu sioje girioje
ne vienas medis nemokejo taip zydeti svyteti snigti ziedais i saltini atsispindeti jo versmeje kartu su saule
Ne vieno medzio ji taip nemylejo.
***
Kartais ji pasirodydavo - tai ant keliuko, tai tarp saku, sypsodavosi ir ciauskedavo. Kartais likdavo neregima, bet Aidlynas vis vien jausdavo jos buvima - is vejo virpesiu, zoles atspalvio, seselio zaismo.
Siandien ji slepesi. Tylejo.
bet ji cia be jos miskas butu bedvasis o zvelk jis gyvas kiekvienas daigelis kiekvienas rasos lasas nes ji cia
Jis niekada jos nekviesdavo, jei ji noredavo likti nematoma. Bet siandien jai teks pasirodyti. Tikriausiai jaucia, kodel jis atejo. Todel ir slepiasi.
- Airiele, prieblandos vaike, pasirodyk! - susuko Aidlynas.
Tyla.
Ji gali uzsispirti ir tunoti kur nors tankmeje - neprisauksi.
- Airiele! As atejau pasiimti to, kuri buvau palikes tau saugoti!
Vejo gusis nusirito misku. Lyg dejone. Ji jau stovejo priesais ji, dengiama miglos, rankose - kastono ziedas.
- Taip ir maniau, jog neistversi, - tyliai istare.
- As ne savo noru, mano ponia, - Aidlynas nusilenke jai.
lyg karalienei anksciau vadindavo sesute
- Misko valdove. Grazink man mano proteviu palikima.
Migla apie Airiele sutirstejo.
- Juk sakei, kad tau jo nebereikes
paguldei i samanas lyg kudiki ir nuejai neatsigrezdamas sakei uzteks
- Airiele, - vel kreipesi lyg i drauge. - Amzinoji Ugnis uzgeso.
Ji ziurejo ispletusi akis.
- Kaip?
- Tamsa paaukojo dalelyte saves.
kad sunaikintu dalelyte Amzinosios Ugnies sandoros su dievais zenkla uzdenge nebuties sparnu tikriausiai skaudejo tikriausiai buvo sunku bet dabar salis jos valioje be Liepsnos dievai musu neisgirs
- Tamsa moka aukotis? - migla nepatikliai subangavo, isretejo, dabar jis galejo izvelgti neperregimas Airieles akis, kuriose svytejo kastono ziedo atspindys.
ji ta daro su kiekvienu sauletekiu ir saulelydziu spinduliai skaudziai zeidzia bet ji vis tiek eina i prieki kaip ir sviesa kaskart turi sukaupti naujas jegas kad nepabugtu saldancio nebuties zvilgsnio amzina kova
- Tai stai is kur mano miske tie nauji seseliai, - sukuzdejo Airiele.
- Taip.
- Ir jie nusprende, kad tu, Velmoro palikuonis, atnesi nauja Liepsna?
- Taip.
Ji nubangavo samanu pavirsiumi neatsigrezdama. Aidlynas seke is paskos iki akmenu rato, - jo viduryje samanos buvo blyskesnes nei kitur. Migla praslydo jomis, ir Velmoro kalavijas, dvidesimti metu dengtas uzkeikimo, vel tvykstelejo sauleje.
- Pasiimk ji pats, - tare Airiele. - As negaliu jo liesti.
Aidlynas pakele ginkla.
ne kiek neaprudijes kovojai su juo uz karaliu kvailuose karuose beprasmiuose karuose is tiesu koks skirtumas kas sedes soste Velmoras su siuo ginklu parnese Amzinosios Ugnies dalele is Laiherto kalnu o jo palikuonys ginkla naudojo vis niekingesniems dalykams todel ir nusprendei uzteks ne kraujas nusibodo ne be reikalo save apgaudinejai tiesiog issigandai kad ginklas praras savo svytejima kuriuo ji apgaube Velmoro vardas manei tebus panaudotas didingiems zygiams dabar laikas
- Kaip tu rasi kelia i Laiherto sleni? - paklause Airiele. - Velmoras vyko pacios Ugnies Sergetojos kvietimu. Tu keliauji zmoniu pavestas. Nera keliu i Laiherta, kol jo Mergele pati to nepanori.
- Nejau Ugnies Sergetoja nieko nezino?! - susuko Aidlynas. - Kadaise ji pasigailejo zmoniu ir dave jiems dalele savo Ugnies. Nejau ji nejaucia, kad ta dalele pagrobe Tamsa?
- Niekas nezino, ka jaucia Laiherto Mergele, - liudnai tare Airiele. - Keliauk. Gal pavyks. Jei kas - pasauksi vardu.
- Juk nezinau jo! Ir niekas nezino. Tai - sventa paslaptis.
- Kiekviena paslaptis kada nors atsiskleidzia, - Airiele vel apsigobe ruku
kol dar yra kuo gaubtis kur sleptis viskas baigiasi ziedai nubyres saltinis isseks misko globeja istirps rudens rasoje paslaptis nebutinai atsiskleidzia kartais ji nueina uzmarstin
***
Prieblanda bangavo vis tamsiau ir tamsiau, ir Aidlynas suprato be reikalo neapsistojes nakvynes giraiteje, kuria paliko jau saulei krypstant vakarop. Nepatiko ji jam - skurdi ir bedvase buvo, palyginti su Airieles misku. Tos giraites globeja buvo mirusi, ir ta negyvybe alsavo kurcia zole, akli medziai, nebyliai upoksniai. Bet vis delto ten buvo saugiau - uz jos prasidejo bekrastes klastingos pelkes, besitesiancios iki pat Laiherto kalnu. Prietemoje Aidlynui pasidare sunku rinktis kelia, bet sustoti nakvynei nebuvo kur. Galiausiai jis susirado sausa samanomis apaugusi zemes ploteli su keliais nedideliais paliegusiais medeliais, pavalge, atsigere vandens, pasemto is negyvosios giraites upelio - tas vanduo malsino fizini troskuli, bet neiliejo sielai gyvybes
kaip ta skaidri versme Airieles girioje prie kurios baltai baltai zydi kastonas
Paskui uzsiklojo pilku apsiaustu, - tuo paciu, kuriuo kadaise dengesi atsiskyrelio trobeleje, ziuredamas pro langa i zvaigzdes, ir, stengdamasis nekreipti demesio i kuna varstanti salti, uzmigo.
***
Airieles miegas buvo sunkus, sianakt ji snaude ne savo mylimiausio medzio prieglobstyje - kazkodel pasirinko apysene pusi ir nuolat krupciojo susiliejusi su gresmingais ir slogiais jos sapnais. Pusis sapnavo sausra, ji saukesi lietaus ir bande atsiplesti nuo zemes, bet zeme tvirtai laike medi, o kartu ir Airiele. Bet ryto rasa nugule pusies spyglius, ir abi pabudo. Senole nurimusi dziaugesi vejo gaiva ir kazka kuzdejo patekanciai saulei, tarsi ne neprisimindama nakties kosmaro. Airiele nubangavo zoles pavirsiumi, prisidengusi migla - nenorejo, kad medziai matytu ja tokia bejege ir silpna. Tik salia kastono ji nusimete pilkaja skraiste ir tvykstelejo tukstanciais atspindziu - po viena kiekviename ziede, sklidiname rasos.
***
Neringos Mikalauskienes piesinys
Antra nykios keliones per pelkes diena jau geso, ir Aidlynui vel teko dairytis nakvynes. Laiherto kalnai dunksojo visai netoliese, bet kuo labiau jie artejo, tuo labiau i sirdi smelkesi keista neviltis. Aidlynas isitaise ant zemes, pasidejo ant krutines kalavija ir ziurejo, kaip virs auksciausios virsunes pamazu ziebiasi zvaigzdes
taip tu nueisi ten tai nesunku o paskui klaidziosi po saltas uolas ieskodamas pasleptojo Laiherto slenio kur po Sergetojos rankomis is akmens isauga amzina negestanti sventoji ugnis tu nepateksi ten nes nezinai Laiherto Mergeles vardo betgi niekas jo nezino
Aidlynas sumerke akis ir pagalvojo apie Airiele. Norejo isvysti veida tos, kuria vadino sesute, bet regejo tik pilksva neperregima migla.
O paskui jis isgirdo dainuojant. Giedojo moteris, jos balsas buvo saltas ir liudnas, liudnesnis uz rudens ruka, uz senio vienatve, uz netekties gela. Ir kartu neapsakomai grazus
visada manei kad muzika turi pakyleti prie zvaigzdziu suteikti sparnus bet si atvirksciai kala prie zemes smukdo gramzdina i pelke gilyn vis gilyn su tuo balsu su ta nepakartojama daina
Aidlynas prisiglaude veidu prie zemes ir klausesi. Zodziu suprasti negalejo, bet atsidave melodijai, ir jos liudesys kaupesi jame tol, kol galiausiai issiliejo asaromis. Aidlynas raudojo, prispaudes prie krutines savo protevio kalavija, kol uzliuliuotas giesmes uzmigo paciu juodziausiu miegu.
***
Ryta jis iskart pasigedo brangiausio savo dalyko. Lankas su strelemis. Gertuve su vandeniu, maiselis su maisto atsargomis - viskas buvo savo vietoje. Truko tik Velmoro kalavijo. Tik. Aidlynas bejegiskai apsidaire.
tai pelkiu mergele tai ji pakerejo tave savo dainomis jos visuomet taip elgiasi o po to paklaidina keleivi bet jei sitai padare kodel nepaeme visko ir kodel tu dar gyvas
- Sito ieskai, mirtingasis zmogau?
Aidlynas atsigreze. Pries ji stovejo pati pelkiu mergele, apsigaubusi migla, kaip ir Airiele, tik ta migla buvo ne sidabro pilkumo, o beveik juoda. Veido bruozu Aidlynas neiziurejo, mate tik veriancias juodas akis. Mergele nerupestingai remesi i pavogta is Aidlyno kalavija.
- Grazink ji man, - pratare Aidlynas.
Jam buvo atsakyta pasaipiu juoku. Aidlynas atpazino balsa, nakti liudesio kupina aidejusi virs pelkes. Liudesys slypejo netgi nepazistamosios juoke. Tikriausiai tokia buvo visa jos esybe.
- O kodel tureciau? - ji pavarte kalavija rankose. - Zinau, kas tu ir ko eini, - pelkines akys piktai zybtelejo. - Pazistu si ginkla.
- Grazink, - vel paprase Aidlynas. Stengesi kalbeti mandagiai, bet viduje kunkuliavo pyktis. Jis ismeige i vagile issaukianti zvilgsni.
- Kodel tureciau tau padeti, mirtingasis zmogau? - vel nusikvatojo pelkiu mergele.
- Airiele is tavo gimines ji saugojo. Prasau tave jos vardu. Daugiau nebeprasysiu.
- Airiele - prieblandos dukra, - juoda migla pamazu eme supti Aidlyna. - O as - tamsos. Kodel tureciau tau padeti kovoti pries save?
- Argi tavo pelkes liunai niekada neatspindejo saules? - paklause Aidlynas.
Atsako nebuvo. Tik neperregima migla, apipanciojusi ji voratinkliu, uzdengusi akis, isismelkusi vidun zverisku liudesiu. Tamsa, tamsa, tamsa ir deginantis liudesys.
- Tokia as esu, - isgirdo Aidlynas. - Tokia yra pelkiu mergele Irve.
Ir vel nuringavo daina, kupina liudesio, kaip ir naktine, tik sisyk jis suprato zodzius:
- Tikroji tamsa yra ramybe, ramybe ir tustuma. Tamsos padarai nieko nejaucia, jie sklidini tustumos, tustumos ir ramybes. O zvelk, keleivi, ka padare man sviesa, ta ugnis, plazdanti tamsoje manosios sielos? Kur manoji ramybe, mirties ramybe? Ugnis dega liudesio liepsna ir man skauda, skauda, skauda...
Melodija valde Aidlyna, jam irgi skaudejo, ji irgi slege tas tukstancius metu trunkas ilgesys, migla panciojo vis stipriau ir stipriau. Daina baigesi, bet Aidlynas stovejo sustinges, kol Irve kuzdejo jam i ausi:
- Todel as tau nepadesiu, Velmoro palikuoni. As prazudysiu tave, nugramzdinsiu i sias pelkes, kad ir tu nepazintum mirties ramybes ir tave per amziu amzius slegtu ju liudesys! Ir niekas neparnes Amzinosios Ugnies is Laiherto slenio, ir jusu dievai nebebus jusu, ir Tamsa igaus visa savo galia! Ir tuomet isiviespataus tustuma, tustuma ir ramybe, ir si liudesio liepsna uzges!
Aidlynas sustingo, akmenejo, grimzdo i ruka. Jo valia buvo uzrakinta kazkur giliai giliai, jis nesipriesino, kol neisvydo pro juoda migla tvykstelint saules zuikucio - paklydes saules spindulys atsimuse i Velmoro kalavija pelkiu mergeles rankose, nuslydo jo asmenimis ir tvykstelejo, akimirksniu isvaduodama Aidlyno valia.
- Irve! - susuko jis. - Airieles is tavo gimines vardu meldziu - palauk ir isklausyk mane!
- Ka gali pasakyti? - miglos panciai kiek atsileido.
- As irgi moku viena daina, - tare Aidlynas. - Daina apie prieblanda. As nepadainuosiu taip graziai kaip tu, Irve, as tiesiog papasakosiu, apie ka ji:
- Tamsa su Sviesa kartu, ranka rankon, sutvere pasauli, dievus, zmones. Todel jos nuolat abi, nuolat kartu. Ir tik tada, kai jos stovi ranka rankon, pasaulis gali egzistuoti. Pasaulis yra prieblanda, kurioje telpa sviesa ir tamsa, garsas ir tyla, gyvybe ir mirtis. Ir nors Tamsa kovoja su Sviesa, jos nepergales viena antros, nes grumiasi tik viena ranka, o kita vis dar stovi tvirtai susikabinusios, kaip ir kurdamos pasauli.
- Ka tu norejai pasakyti savo daina, keleivi? - sukliko Irve.
Is jos balso Aidlynas suprato, kad pelkiu mergele pasiduoda.
pasaulis visada bus prieblanda sviesesne ar tamsesne tu manai kad mums pralaimejus sviesos dalele tavyje uzges klysti Irve klysti ji liks tik tamsa tavosios sielos bus dar juodesne ir slegs ja dar labiau ir tau dar labiau skaudes Irve ta ugnis bus dar skaidresne liudesys dar labiau degins
- Uztenka! Uztenka! - juodoji migla eme dusinti. - Tu meluoji!
- Prisiekiu Velmoro vardu - ne! - vos beistare Aidlynas.
Miglos gniauztai atsileido ir jis susmuko ant zemes.
Pelkiu mergele pasiduoda.
- Tai kam tu eini tos ugnies? - tyliai paklause Irve.
- Kam? Jei vis tiek pergales nebus?
- Nezinau.
- Nezinai?
- Nezinau, - Aidlyna slege nuovargis, tukstantmecius kauptas pelkes liudesys, svilinantis Irves zvilgsnis. - As negaliu kitaip, pelkiu mergele. Tai mano pareiga. Leisk man eiti. Tavo gyvenimas nepasikeis nuo to, pavyks mano zygis ar ne. Bet tu zmoniu, kurie viliasi susigrazinti dievus, - galbut.
- Gerai. As paleisiu tave, - pratare Irve, verdama Aidlyna zvilgsniu. - Palydesiu per pelkes, kad tau nieko neatsitiktu. Mainais uz viena paslauga.
- Kokia?
- Kai grisi, nesdamas Amzinaja Ugni, duosi jos dalele ir man. As nemirtinga. Ir amzinybe truks manasis liudesys... Tik Amzinoji Laiherto Ugnis gali ji numalsinti. Tik ji gali man padeti numirti.
Amzinoji Ugnis viska keicia salta akmeni negyvybes isikunijima ji gali paversti gyvu gali mirti sugrazinti i gyvybe o tiems kurie ilgus amzius gyvena nepazine mirties ji vienintele viltis tik Amzinoji Ugnis gali mirti pas juos pakviesti
- Todel prisiek, kad grizdamas atnesi man dalele Laiherto Ugnies, kad as galeciau numirti!
- Duok man Velmoro kalavija, pelkiu mergele, - tare Aidlynas. - As prisieksiu juo.
Jis sukalbejo priesaikos zodzius, o paskui nusisypsojes pridure:
- Jei mano zygis pasiseks. As turiu tik vilti, bet ji neparodys man kelio i Laiherto sleni.
***
Dar viena mirstanti medi uztiko Airiele girios pakrastyje. Gyde kaip galedama, sauke jo gyvybes syvus is saknu i virsune, giedojo pavasario giesme. Bet medis tik gedulingai slamejo ir vyto, kaip ir kiti - nuo tada, kai nauji seseliai pasirode miske, kai Aidlynas atnese liudna zinia. Airiele nebeturejo galios jiems padeti, tik bejegiskai stebejo, kaip mirtis selina per jos valdas, vis toliau ir toliau pacios misko sirdies link. Tik vienintelio girios kastono nepaliete gresminga vytimo jega ir tik jo ziedu spindesys sklaide tamsa, besitvenkiancia virs misko. Airiele zinojo, kad siame medyje slypi paslaptis, tik negalejo suprasti, kokia - kastonas slamejo jai nezinoma kalba, isosdavo keistas ir negirdetas dainas, nuo kuriu miske prasvisdavo. Tik jos dar palaike Airiele, dziustancia ir mirstancia kartu su medziais.
***
Viltis atvede Aidlyna i Varha, nedideli miesteli Laiherto papedeje. Cia jis tikejosi gauti ne tik maisto, vandens ir nakvyne.
cia simtmecius stovi sventykla pasvesta Laiherto Mergelei kurgi dar galima suzinoti Ugnies Sergetojos varda jei ne jos sventoveje
- Tai paskutine mano viltis, - kreipesi Aidlynas i vyriausiaja Ugnies zyne baltu apdaru.
Si papurte galva.
- Cia nerasi Vardo, pasiuntiny. Mes nezinome sventosios paslapties. Vargu ar kas visame pasaulyje ja zino, isskyrus pacia Mergele. Bet jei kas nors suras Varda... ir istars ji garsiai, pasaulis pasikeis.
- Kaip?
- Niekas to nezino. Aisku, atsivers kelias i Pasleptaji Sleni, bet ne tik... Galbut vel viskas bus tveriama is naujo, o gal pasmerkta mirciai. Galbut Laiherto kalnai prasmegs skradziai zeme. Galbut Sviesa ir Tamsa paleis viena kitos ranka ir issiskirs. Kas zino?.. Ar pavyks tavo zygis, ar ne - pasaulis bus kitoks. Bet tu daryk, ka privalai.
- Ir daugiau nieko negali man patarti?
- Nieko, pasiuntiny. Kopk i kalnus, ieskok ir tikekis. Galbut Mergele pati parodys tau kelia.
***
Airiele visa diena vaiksciojo po miska, gyde medzius, nors zinojo, kad tuo tik pratesia ju agonija. Vakare issekusi prigludo prie kastono, klausesi jo dainos ir ziurejo, kaip sidabru tvyksciojantys ziedai pluduriuoja saltinio pavirsiuje. Vis galvojo apie Aidlyna.
skubek broliuk skubek jei tu dar gyvas Tamsa jau eina tavo pedomis ji jau cia skubek i Laiherto sleni
Kastonas kazka suose, lyg pritardamas jos mintims ir pro nesuprantamu, bet skambiu zodziu kriokli Airiele isgirdo: Laihertas.
"Laihertas, Laihertas, Laihertas" kartojo kastonas. Paskui kalbejo dar kazka, ko Airiele nesuprato, bet sis zodis tvykstelejo zaibu tamsejancioje prieblandoje. Airielei tarsi sugrizo gyvybe.
- Tai tu is ten! - susuko ji ir apglebe medi.
kaip tu nesupratai anksciau ta jo sviesa ta jo daina jis turbut regejo pacia Laiherto Mergele jis ZINO
Gal vejas kadaise atnese sakele is kalnu ir ji cia prigijo, gal sekla simtmecius gulejo zemeje ir lauke progos sudygti, - Airiele nesvarste. Pagloste kamiena ir nulauze nedidele sakele su svytincia ziedu keke, pirmakart suzalojo medi, pajuto jo skausma, bet pridejusi ranka prie zaizdos sukuzdejo kazka svelnaus ir skausmas apmalso.
bet kaip pasiusti sakele Aidlynui tu negali palikti misko tada jis tikrai mirs be to tu galetum keliauti tik ruko sparnais o jie negreitesni uz sparnus Tamsos tad pasikviesk i pagalba pacia Tamsa
Airiele pasisauke nakties juodumo varna. Tik sie tamsos pauksciai liko miske, jam pradejus vysti. Visi kiti isskrido, ir miskas liko be pauksciu ciulbesio. Bet Airiele mylejo ir varnus, o sie mylejo ja. Didziulis paukstis atplasnojo ir nutupe misko mergelei ant peties.
- Nunesk ja Aidlynui, - padave Airiele jam sakele. - Nunesk i Laiherto sleni!
Varnas pakraipe galva.
- Nunesk! Tu juk mylejai Aidlyna! Skrisk i Laiherto kalnus!
Paukstis pakluso. Airiele palydejo ji akimis ir grizo prie savo darbo. Dabar mirstantiems medziams ji kalbejo apie vilti.
***
Aidlynas keliavo kalnu takais, sustodavo pasigrozeti pries akis atsiverusiu sleniu ar tolumoje svytincia snieguota virsune, kartais susitikdavo koki piemeni ar klajuna, bet niekas negalejo pasakyti, kur jo keliones tikslas. Saule jau leidosi, ir tamsa sroveno aukstyn kalnu slaitais, bet Aidlynas nenorejo sustoti nakvynes. Nerimas ir keista nuojauta liepe jam eiti, tarsi tai, ko jis iesko, butu visai netoli. Bet nuovargis galu gale padare savo, ir Aidlynas prisedo pailseti. Neapleido mintis, kad ji kazkas seka, nerima kele seseliai, besitvenkia uolu plysiuose. Aidlynas niekada nebijojo tamsos, net vaikysteje, bet dabar jaute gresme.
Priesais ji suplasnojes nutupe juodut juodutelis paukstis su spindincia baltumu sakele snape. Padejo ja Aidlynui prie koju ir kranktelejo. Aidlynas nustebes pakele sakele. Kas galejo pasiusti jam sia keista zinia?
Varnas vel sukranke, paskui pabande istarti kazka zmoniu kalba ir Aidlynas suprato: Airiele.
Airiele kas gi daugiau galejo pasiusti toki laiska zydinti kastona bet kodel nejau tik tam kad palinketu sekmes
Aidlynas pajuto, kad tylus kastono ziedeliu slamejimas ilieja jam stiprybes, o sidabrinis sakeles spindesys, rodos, issklaide seselius. Ziedas buvo ne kiek neapvytes, nors varnas visa diena nese ji snape.
- Kodel ji tave pasiunte? - paklause Aidlynas paukscio, bet sis, aisku, neatsake. Tik atsitupe Aidlynui ant peties, pripazindamas ji savo seimininku.
- Ka gi, jei jau taip, - pagloste Aidlynas pauksti, - keliaukim.
Jis ejo visa nakti, ejo ten, kur vede kojos. Varnas snuduriavo ant jo peties, vejas zaide kastono sakeleje, ir si kazka kuzdejo kuzdejo kuzdejo...
O pries ausra seseliai apie Aidlyna eme tirsteti, spiestis vienas prie kito, kol priesais ji atsistojo didziule, gresminga, sparnuota pabaisa, nuausta is juodziausios tamsos, be jokios sviesos kruopelytes. Aidlynas zenge zingsni atgal ir issitrauke kalavija, kitoje rankoje tebespausdamas baltaja sakele. Nuojauta pakuzdejo, kad pabaisa nori butent jos.
kodel Airiele man ja pasiunte kodel tamsos padaras istiese prie jos letena ka ji vis kalba ir kalba pasisukus vejui kokia paslaptis joje slypi ar tik ne sventoji paslaptis si sakele ZINO kiekviena paslaptis kada nors atsiskleidzia bet Tamsa irgi iesko kelio i Laiherto sleni
Pabaisa puole Aidlyna. Velmoro kalavijo kirciai nedare jai jokios zalos. Aidlynas vis traukesi, kol pabaisa ismuse ginkla jam is ranku ir sis nuzvangejo i praraja. Kitu smugiu padaras patiese ji ant zemes.
Varnas vis sukinejosi aplink juos, neapsispresdamas, kuria puse palaikyti. Jis mylejo si zmogu, nors buvo Tamsos vaikas. Isvydes Aidlyna beginkli, apsisprende ir puole pabaisa, pasiruosusia treciam smugiui. Negalejo padaryti jai daug zalos, bet Tamsos padaras susvyravo is netiketumo ir siek tiek atsitrauke.
Aidlynas gulejo ant zemes, laukdamas mirties. Praleke vejo gusis, sakele, kuria jis vis dar spaude rankose, suslamejo ir sisyk Aidlynas suprato. Aiskiai isgirdo ja tariant Ugnies Sergetojos varda ir beveik pries savo valia susuko ji pats, susuko balsu:
- Aiha!
- Aiha! - pakartojo kalnu aidas.
Aidlynas lauke zemes drebejimo, zaibu, griaustinio, bet nieko neivyko. Tik tarp uolu pastebejo siauruti takeli, kuris, atrodo, buvo cia nuo senu senoves. Tamsos padaras bloske varna i uola ir, nebekreipdamas demesio i Aidlyna, smurkstelejo tuo keliu. Aidlynas pasoko ir, nestabtelejes prie negyvo paukscio, nuskubejo paskui Tamsa.
ka tu padarei tu atverei kelia ir jam jis padarys ka nors baisaus uzgesins Amzinaja Ugni nuzudys Sergetoja tamsa praris pasauli
Takelis nebuvo ilgas, ir netrukus pries Aidlyno akis atsivere Laiherto slenis, spindintis Amzinosios Ugnies sviesa, Ugnies, kylancios is didziulio juodo akmens, salia kurio stovejo baltaplauke moteris baltais drabuziais - Aiha, Ugnies Sergetoja, Laiherto Mergele. O virsum tos sviesos tvenkesi juodut juodutelis beformis seselis. Aidlynas bego ju link, nors ir abejojo, ar jo buvimas ka lems, susidurus dviem jegoms. Mergele atsisuko i ji - jos akys buvo juodut juoduteles, kaip ir tamsa, susitvenkusi virs Laiherto slenio. Aiha gestu isake Aidlynui sustoti ir sis sustingo vietoje.
Tamsa issiskleide lyg skraiste ir nukrito ant Amzinosios Ugnies, apgaube ja nebuties sparnais. Sergetoja ramiai stebejo, bet jos veide atsispindejo skausmas, ir nezinia kieno skausma ji jaute - savo, Ugnies ar Tamsos, o gal ju abieju, inirtingai kovojanciu tarpusavyje. Ugnis prasiverzdavo pro Tamsa, si vel ja nuslopindavo, Aidlynui atrode, kad tai tesiasi amzius. Galiausiai jos abi atsiskyre - Ugnis tebespragsejo ant akmens, tokia, kaip anksciau - bet ne visai tokia, Tamsa pakilo virs slenio - tokia, kokia buvo, bet irgi pasikeitusi. Kazkas pasikeite ir Aihos zvilgsnyje, kai Tamsa seselio pavidalu issliauze is slenio. Ji stovejo ir ziurejo i Ugni, o Aidlynas nedriso trukdyti. Galu gale ji pakele galva, nusisypsojo Aidlynui ir pamojo prieiti arciau.
- Zinau, kas esi ir ko atvykai, - pasake. - Duok man savo sakele.
Aidlynas pamate, kad vis dar tebelaiko Airieles atsiustaja sakele rankose.
- Atleisk, Sergetoja, - prabilo jis, - kad atvedziau cia ta Tamsos padara...
Aiha ji nutilde.
- Viskas ivyko, kaip ir turejo ivykti. Pasaulis atsinaujino ir laikas uzdegti nauja Ugni.
Ji paeme sakele is Aidlyno ranku, pamerke ja i liepsna, sakele sutreskejo ir ziedu sniega pakeite liepsna. Aiha istiese ja Aidlynui:
- Ji liepsnos amzinai ir niekada nesudegs. Neskis ja. Sudarykite nauja sandora su dievais. Visais dievais.
- Amzinai? - paklause Aidlynas.
- Kol pasauliui vel ateis laikas atsinaujinti.
- Tai kas tada yra amzinybe?
- Amzinybe truko kova, kuria tu regejai. Amzinybe kalbiesi su manim. Amzinybe tarei mano varda. Eik. Nebeklausinek daugiau. Kai iseisi - kelias i sleni vel uzsidarys ir mane bus galima prisaukti tik nauju vardu.
- O kokia kova as regejau? - sukuzdejo Aidlynas.
- Tos, kurios laikesi susikibusios viena ranka, dabar susikibo kita. Tik tiek tepasikeite pasaulio prieblandoje.
***
Aidlynas grizo, nesdamas negestancia liepsna. Velmoro kalavijas, su kuriuo jis svajojo atlikti didingus zygius, liko guleti kazkur Laiherto kalnuose, perluzes perpus. Aidlynui jis nerupejo
dabar tikrai uzteks
Jis atnese Ugni i Varha, ir Laiherto Mergeles zynes nusilenke jai ir pagarbino ja. Atnese Ugni Irvei ir ispilde savo priesaika. Irve paliete liepsna ir mire, istirpo juodoje migloje, kuri paskui issisklaide virsum pelkiu. Laikui begant, isnyko ir pelkes, vietoj ju plytejo derlingos zemes, ir ten, kur aidejo pelkiu mergeles liudesio daina, bangavo auksiniai javai. Bet retai juokesi tie, kurie valge sioje zemeje isauginta duona.
Aidlynas atnese Ugni i Airieles miska, ir seseliai pasitrauke, ir medziai vel sulapojo, nors ir buvo nebe tokie, kaip anksciau. Atnese Ugni i Sandoros sventykla, ir dievai vel isgirdo zmones.
O Aidlynas grizo i savo atsiskyrelio trobele, kur uz lango svytejo medziu virsunes, ir gyveno ten ligi senatves, daznai klajodavo po miskus, tai su Airiele, tai vienisas. Naktimis guledavo, ziuredamas i zvaigzdes ir niuniuodavo Irves daina, bet joje nebuvo liudesio, tik ramybe. O paskui ta, kuria vadino sesute, palaidojo ji miske, pagulde i samanu patala - toje vietoje, kur kadaise saugojo Velmoro kalavija - ir uzdenge uzkeikimu, uzklojo ruko skraiste. Toliau klajojo po miska viena, rupinosi medziais, bet labiausiai mylejo kastona, vieninteli sioje girioje, pamazu perprato jo kalba, bet kastonas vis reciau bedainavo apie Laiherto sleni, kol galiausiai visai ji pamirso. Aidlyno trobeleje niekas nebeapsigyveno, tik retkarciais uzklysdavo Airiele. Galiausiai ir ji sugriuvo, teliko misko mergeles atmintis ir daina zmoniu lupose, daina apie tai, kaip didvyris Aidlynas parnese is Laiherto kalnu Amzinaja Ugni.