- Tai laumvaikis! Gaudykit ji!
- Ei, jis sprunka, sviesk kirvi!
Nugara pervere gela. Jis nere i pirma pasitaikiusi bruzga ir pasileido kojom zemes nesiekdamas. Pro sali svilpe krumai, egliu sakeles skaudziai plake veida, bet jis nekreipe demesio. Kuo toliau!
Slumst! Nusirito i tankiai paparciu priaugusia dauba. Cia jo neras. Cia jie neina, nes bijo. Susiriete tankioje zoleje ir suinkste. Uz ka?.. Nepakenciamai gele peti, bet skausmas, suemes krutine, buvo stipresnis. Kodel? Juk nepadare jiems nieko blogo. Ir neketino. Tik norejo prieiti ir pasikalbeti. Laumvaikis! Na tai kas? Taip, jis - laumes vaikas. Tai negi del to reikia uzmusti?
Kiek aprimes, atsisedo ir apziurejo zaizda. Blogai, kraujuoja. Ranka apciuope samanu kuoksteli, isrove ji ir nusluoste krauja. Ne tokia jau ir gili. Apsidaires pamate, ko jam dar reikejo, - vienas papartis visas nukabinetas rasotais voratinkliais. Atsargiai, kad kartu nepagriebtu kokio voriukscio, nubrauke sauja svelniu giju ir uzdejo ant zaizdos. Skausmas greitai atlego.
Atsiduses atvirto aukstielninkas ir ireme zvilgsni i dangu. Pro karpytus paparciu lapus slinko debesys, kartais blyksteledavo saules spindulys. Laumius ikvepe pilna krutine oro, pritvinkusio dregnu samanu kvapo, ir palaimingai nusisypsojo. Siandien jis isdriso. Ne tik stebejo lauke dirbancius zmones, bet ir buvo prisiartines prie medkirciu. Taip arti prisiartino, kad net girdejo, apie ka tie snekasi... Tai iskarstu kaili jam Laume mama, jeigu suzinotu, - ji liepe atokiai laikytis nuo zmoniu. Bet ka jis gali padaryti, jeigu jie traukte traukia? Ne, nieko jis nesakys Laumei mamai. Kaip ir anais kartais. Bet ji paklaus, kas suzeide... Laumius pazvairavo i zaizda. Kraujas liovesi beges, bet liko ryskus rezis. Laume mama pastebes... Bet galu gale, kodel jis turi bijoti jos? Per sia jaunati jam sueis dvidesimt metu, jis pakankamai suauges, kad galetu daryti tai, ka nori. Laumius atsistojo ir ryztingai patrauke namo - i ola prie Mauru ezero.
Sandros Satkunaites piesinys
- Gelbekit! Padekit kas nors!
Laumius is netiketumo kruptelejo ir sustojo. Kas cia saukia? Balsas moteriskas. Gal kokiai laumei kas atsitiko?
- Paleisk mane, baidykle! Girdi!? Paleisk! Padekite!
Jis nebedvejojo. Puole per upeli sauksmo link. Negerai, ten - Miskinio valdos. Laume mama draudzia ten eiti. Bet kazkam reikia pagalbos.
Issokes is tankaus gudobeles krumo, visas susidraskes, Laumius kaktomusa susidure su Miskiniu, tempianciu kazka ant nugaros. Tas is netiketumo zvigtelejo, soko atatupstas ir dribo aukstielninkas su visu nesuliu. Pasigirdo trumpas aiktelejimas. Pasokes ant koju, Miskinis mete neapykantos kupina zvilgsni i Laumiu ir kazka susnypstes nere salin. Jaunuolis jau norejo leistis is paskos, tikedamasis suzinoti, kas cia sauke, bet ji sustabde piktas balselis.
- Ei, atsargiau, kerepla... Atrisk mane ir padek atsistoti.
Laumius nustebes atsisuko. Zoleje gulejo karnomis surista laume. Istarsyti medaus geltonumo plaukai, iraude skruostai, nubrozdinta kakta. Ir kazkodel berzo tosis ant akiu. Nutraukes tosies juosta, Laumius idemiai isiziurejo. Keista laume, keistos akys... pilkos, kupinos isgascio seseliu. Laumiu akys zalios ir baimes jose nepamatysi.
- Tai ar ilgai dar mane apziurinesi?
Atitokes jis puole plesyti karnu ir greitai keistoji laume jau sedejo ir aikciodama tryne nuverztas rankas bei kojas.
- Kas cia buvo? Miskinis? Tokio kereplos dar nesu maciusi... Uogavau pamiskeje, kad puls, kad svies... Kad ji Perkunas nutrenktu... Gyniausi, visa snuki nagais isakejau, bet suriso, gyvate... Rankos kojos nutirpo, net iki kraujo karnos isireze. Rupuze...
Laumius klausesi is nuoskaudos virpancio balselio ir negalejo atitraukti akiu nuo laumes. Is kur ji? Anksciau lyg ir nemate.
- Dekui, kad padejai. Kai tas keverza griuvo, taip ir pamaniau, kad kas nors isgirdo mano pagalbos sauksma... O kaip tu atsidurei pacioje girios tankmeje? Zmones cia nevaiksto. Cia dvasiu viespatija.
Zmones? Kuo cia zmones deti? Laumius sumiso.
- As... as cia gyvenu.
Pilkos akys i ji zvelge su nuostaba.
- Kas tu? Ir... kodel taip keistai apsirenges? Kur tavo marskiniai?
Staiga laume pasoko ir eme atatupsta trauktis nuo jo.
- Tu ne zmogus?!
- Nebijok, as tau nieko blogo nepadarysiu, - Laumius issigando, kad ji gali pabegti.
- Tu ne zmogus, - dabar jau ne klause, o tvirtino keistoji laume. - Tu tikrai manes nenuskriausi?
Jis papurte galva.
- Ka gi, patikesiu tavim, - prisiartino prie jo geltonplauke ir idemiai pazvelge i akis. - Taip, tu ne zmogus. Tavo akys kazkokios... ne kaip zmogaus... jos zibancios... Kas tu?
- Laumius. O tu? Ne laume?
Geltonplauke, atlosusi galva, nusikvatojo:
- Ne, as Vaiva. Gyvenu kaime.
Zmogus!
- Keista, kad tu mane isgelbejai, - liovesi juoktis mergina. - Man mama sake, kad visos girios dvasios nori tik blogo zmonems.
- As ne dvasia, - isizeide Laumius. - Paskenduoliu dvasios gyvena Ruko ezere. O daugiau dvasiu nera girioje. Zaltvyksles, laumes, miskiniai, barzdukai ir visi kiti girios gyventojai ne dvasios. Manau, tuo jau galejai isitikinti.
Vaiva raustelejo.
- Man taip mama sake. Ir dar ji sake, kad saugociaus miskiniu, laumiu, undiniu ir kitu girios... gyventoju. Ir ji buvo teisi. Tas kerepla miskinis...
- O man mama sake, kad as nesiartinciau prie zmoniu, - atkirto Laumius. - Ji sake, kad jie nedori ir gali mane nuskriausti. Ir ji buvo teisi. Si ryta zmones manes vos neuzmuse. Net nezinau uz ka.
Vaiva nuleido galva.
- Na, gerai, - atlyzo Laumius. - Eime, palydesiu tave... kad vel kokia dvasia nesuristu.
Dar niekada kelias is girios vidurio i pakrasti nebuvo toks trumpas. Tik pora zingsniu, rodos, tezenge su Vaiva, o stai jau ir naujoji proskyna.
Laumius sustojo.
- Toliau as negaliu eiti.
Mergina nustebusi atsisuko.
- Bet dar ne girios pakrastys.
- Ten i mane vienas zmogus sviede kirvi. Nenoriu ten vel eiti.
- Tave suzeide? Tau labai skauda? - su uzuojauta pazvelge i ji Vaiva.
- Niekis, - krestelejo plaukus Laumius. - Tik peti idreske.
- Parodyk.
Vesus ir svelnus pirstai paliete jo ranka. Laumius pajuto, kaip saldus tirpulys apglebe visa kuna.
- Zaizda negili. Svarbiausia, nekraujuoja. Man labai gaila, kad taip atsitiko. Gal jie pamane, kad tu nori uzpulti?
Laumius kovojo su apemusiu ji svaiguliu.
- Eisi tiesiai ir iseisi is girios, - siurkstokai atstume jos ranka.
Vaiva neryztingai mindzikavo.
- Ar tu cia ateisi kada nors? - pagaliau paklause.
- Kad uzmustu?
- Zmones ne visada cia buna. Ateik rytoj, is karto po sauletekio.
- Nemanau, kad tai butu protinga.
- Kodel? - nustebo mergina.
- Tu zmoniu vaikas, o as - girios... dvasia.
Vaiva kuri laika ziurejo i ji, o paskui staiga skambiai nusijuoke ir ciupusi ji uz rankos patrauke tolyn nuo tako - i Azuolu pievele. Ten, po galingomis azuolu sakomis, net karsciausia vidurdieni buvo vesu ir zalumynu lapai spindejo rasa.
- Ziurek, - suklupo pieveleje Vaiva, patraukdama paskui save Laumiu. - Matai ta stiebeli?
Tai buvo neseniai isdygusio uosio kotelis su dviem lapeliais ir pumpuru. Ant lapeliu virpejo po didziuli rasos lasa.
- Pasilenk, - sukuzdejo Vaiva.
Laumius pakluso.
Viename rasos lase raibuliavo Vaivos veidas, kitame - jo.
- Matai, kokie mes panasus, - toliau kuzdejo mergina. - Negi svarbu, kur gyvenam, Laumaki? Laumaki...
Isnyko Azuolu pievele, azuolai, giria ir netoliese esantis kaimas. Liko tik tas liaunas stiebelis su dviem mirguliuojanciais ant jo lapeliu veidais.
Sandros Satkunaites piesinys
Netoli olos Laumius sustojo kaip ikastas. Gaubusia ji visa laika, kol klaidziojo po miska, svaigia palaima perreze astrus pavojaus jausmas - oloje buvo kazkas svetimas. Jaunuolis atsargiai priselino arciau angos ir prigludo prie vijokliais apaugusios akmenines sienos.
- As tave perspejau, sese. Sakiau, kad tai geruoju nesibaigs.
Laumiu Motina? Ka ji cia veikia? Dar neteko Laumiui girdeti, kad Vyriausioji Laume pati ateitu.
- Bet, Motina, gal senasis Miskinis meluoja? Negalejo manasis vaikas jo uzpulti. As Laumiui uzdraudziau net artintis prie Miskinio valdu.
Tai mamos balsas. Neiprastai susijaudines, net issigandes.
- Sese, tavasis vaikas jau seniai taves neklauso ir lauzo visus tavo draudimus. Siandien jis vel buvo prie zmoniu.
- Netiesa.
- Tiesa. Ji mate barzdukai. Zmones uzpuole Laumiu. Suzeide. Bet nemanau, kad tai ji atbaidytu. Jis vel megins. As tave buvau perspejusi seniai, kad taip bus. Neklausei. Ir stai dabar...
- Negalejo Laumius uzpulti. Gal jis ko nors nesuprato, gal pamane, kad ta mergina saukiasi pagalbos.
- Ji ir saukesi pagalbos. O Laumius metesi jos gelbeti. Nes tai buvo zmogaus prasymas.
- Miskinis pats kaltas. Kodel jis pagrobe suaugusi zmogu pries jo valia? Jis nusizenge istatymams.
- Na, ji galima suprasti. Ne viena laume nekreipia i ji demesio. Tai ir... Bet vis tiek Laumiaus kaltes tai nesumazina. Jis neturejo teises kistis. Jam galioja musu istatymai, bet jo prigimties jie nepasiekia, sese. As tau dar pries dvidesimt metu sakiau, kad geruoju nesibaigs. Pameni, perspejau, vos tu ji atsinesei. Sakiau, kad paemei per dideli kudiki, jis jau buvo spejes patirti, kas yra motinos meile. Motinos-zmogaus, o ne laumes.
Apie ka ji kalba? Koks kudikis? Jo mama turi tik viena vaika - ji.
- Bet, Motina, as negalejau jo atiduoti undinems, kaip tu reikalavai. Tikejausi, kad manoji meile uzgos tai, ka jis spejo patirti. As pildziau visus jo norus, atsakinejau i visus jo klausimus, pasakojau ir apie zmones, kai jis to prasydavo, o uz tai jis pazadedavo neiti i girios pakrasti... Ir jis mylejo mane ir tebemyli. As jo motina, o jis - Laumius.
- Ne. Jame prabudo zmoniu ilgesys. Mano zodzius patvirtina ir barzduku zodziai, ir Miskinio.
Is samones gelmiu eme kilti neaiskus suvokimas. Tai buvo be galo svarbu. Taip svarbu, kad galejo pakeisti visa jo gyvenima. Laumius issigando ir nuslopino tas mintis.
- Taip, sese. Laumius - zmogus. Kad ir kaip tai butu tau skaudu.
Krutineje sprogo ugnies kamuolys ir issiliejo plikinancia liepsna po visa kuna.
- Tu neturi kitos iseities, sese. Jeigu Laumius liks, sulauksime dar didesnes nelaimes.
- Bet as negaliu...
- Zinau. Atsiusk ji rytoj pas mane. As tuo pasirupinsiu. O dabar lik sveika.
Laumius atsoko nuo olos, lyg ji butu virtusi ugnine, ir nere i tamsa.
Jis - zmogus. Tai stai kodel ji taip trauke prie kaimo, stai kodel pamates Vaiva jis pajuto toki jausma, kokio nejaute ne vienai laumei. Ne visai teisi buvo Vaiva. Jie ne labai panasus, o visiskai tokie patys. Jie - zmones.
Laumius dziugavo. Tai nustebs Vaiva, kai rytoj jis papasakos, ka suzinojes. Tiesa, bus gaila palikti mama Laume... Bet jis nueis pas ja atsisveikinti. Ir padekos, kad uzaugino. Ir nepyks, kad kadaise ji pagrobe is zmoniu... Tik kodel jam reiketu eiti pas Laumiu Motina? Jis neis. Ta sena surukusi sene. Dabar aisku, kodel ji visa laika i ji debsojo tokiomis piktomis akimis. Ziezula. O gal jam tuojau pat nueiti pas Vaiva? Sake, ji gyvena paciame kaimo pakrastyje. Tai kas, kad jau velus vakaras. Ieis ir is karto pasakys, kad jis - zmogus. Tada kaimieciai jam nieko pikto nepadarys. Juk jis - vienas ju.
Sutemose eme rysketi proskyna. Iki kaimelio - visai nedaug. Bet kas gi cia? Laumius sukluso, o kita akimirka metesi i sona ir parpuoles prigludo prie zemes. Kazkas ejo paskui ji. Visai nesisaugodamas, kad kas gali isgirsti. Net kazka marma.
- Kad tave sukatos susuktu, Laumvaiki prakeiktas...
Miskinis.
- Manai, atimsi is manes, kas man priklauso? Ta geltonkase as seniai nusiziurejau sau, tik vis nebuvo tinkamos progos. Pagaliau pasitaike ir se tau. Reikejo tam nesubrendeliui pasimaisyti. Na, niekis, kystelesiu ilipes pro langa geltonkasei miego zoleliu ir nepajus, kaip isnesiu.
Tamsus seselis sustojo visai salia krumo, uz kurio slepesi Laumius, ir pasiraive.
- Och ta nugara. Vargses mano strenos. Ir vis per ta nelemta laumpalaiki. Nieko, kai parsinesiu geltonkase i savo ola, pirmiausia pristatysiu man strenas patrinti.
Ka jis sneka? Ruosiasi pagrobti Vaiva? Visai is savo samanotos galvos issikrauste, nieksas. Laumius sugniauze kumscius. Tada jis Miskinio neapkule. Bet dabar... Ir apsidaire, ieskodamas kokio tinkamesnio pagalio. Tuoj jis patrins strenas tam kerplesai...
Bet Miskinis, lyg kazka pajutes, bailiai apsidaire ir spruko. Laumius puole is paskos.
Suciupo ji prie pat trobeles. Nesavu balsu sustugo Miskinis, perlietas lazda. Ir puole Laumiu. Pajutes plaukuotas letenas ant savo kaklo, jaunuolis nejuokais issigando ir, instinktyviai spyres Miskiniui i papilve, eme plesti jo kibius nagus nuo saves. Taciau Miskinis, zviegdamas lyg sernas, ant kurio uzvirto medis, ne nemane paleisti jaunuolio. Susiriesdamas is skausmo parmete ji ant zemes ir, keliais isiremes i krutine, eme smaugti. Laumius duso, muistesi negaledamas issivaduoti is kibiu pirstu. Bet persenusio Miskinio jegos buvo jau ne tos ir pagaliau jaunuoliui pavyko nubloksti ji nuo saves. Miskinis urgzdamas vel puole, megindamas isikabinti dantimis Laumiui i kakla. I veida tvokstelejo smarve, jaunuolis pajuto, kaip viduriuose viskas apsivercia ir kazkoks glitus kamuolys ima kilti virsun, gerkles link. Kovodamas su negerumu, jis isikibo i Miskinio snuki ir eme ji stumti tolyn. Jie vel parkrito ant zemes ir ritosi, kol i kazka atsitrenke. Miskinis staiga paleido Laumiu, pasoko, rekdamas griebe ji uz plauku, patrauke aukstyn ir trenke i siena. Saukdamas is skausmo jaunuolis megino issilaisvinti, bet veltui.
Staiga pasigirdo susijaudine balsai, suksniai, artejantys skubus zingsniai. I akis plykstelejo ryski sviesa, pripuole kazkokie juodi seseliai. Blykstelejo kirvio asmenys. Laumiu spaude gniauztai letai, lyg nenoredami, atsileido ir Miskinis, kiek pasvyraves, sukniubo. Seselis vel uzsimojo...
- Teve, palauk! Tai tas pats Laumius, kuris mane isgelbejo!
Vaiva? Stengdamasis sulaikyti paskutinius blestancios samones likucius, Laumius siaip ne taip pratare:
- Vaiva, as - zmogus. Toks kaip tu, mane laume buvo pagrobusi ir... ir... Miskinis taves jau nepagrobs...
Virs jo plaikstesi deglo liepsna, aidejo pikti ir issigande balsai. Laumius dar pajuto, kad ji suima tvirtos rankos, kazkur nesa. Ir viskas dingo.
Sandros Satkunaites piesinys
Atsimerkes Laumius pamate juoda baltais debesimis aptraukta dangu. Viename debesyje lyg akivaras lede ziojejo juoda skyle. O gal tai buvo kamuolys?
Tolumoje dunksojo nuolat besimainantys kalnai, ir kiek akys uzmato - smelis. Baltas, keistai apmires. Laumius niekaip negalejo suvokti, kas cia ne taip. Kazko truko. Pagaliau jo samone galutinai grizo. Spalvos! Ju nebuvo. Tik balta ir juoda. Baltas smelis, balti debesys, balti judantys kalnai (o gal tai irgi debesys, tik kazko laikomi prie zemes ir negalintys pakilti aukstyn?) ir juodas dangus bei juodi kamuoliai, vos vos judantys ar tiesiog kybantys ore. Ir dar - visai nebuvo vejo. "Kur as", - pamegino susivokti Laumius ir ta pacia akimirka isgirdo:
- Laumiau.
Kiek kryptelejes i sona, jaunuolis isvydo keista smelio uola, primenancia zmogaus galva. Ji, kaip ir tie keistieji kalnai, vis mainesi: tai sudvigubedavo, tai imdavo mirguliuoti, tai atrode, kad galvoje atsiranda akys ir lupos, tai vel veidas tapdavo lygus it upes dugno smelis.
- Kur as?- pakartojo savo klausima Laumius garsiai, nezinodamas, is kur gali tiketis atsako.
- Ten, kur visko pradzia ir pabaiga, - atsklido.
- Nesuprantu.
- Viskam savas laikas. Suprasi, kai jis ateis.
- Kas tu, - Laumius juto, kad kunas lengveja ir jis tarytum susilieja su baltu smeliu ir juodu dangumi.
- As esu tas pats, kas ir tu.
- As - zmogus. Bet tu nepanasus i zmogu.
Veide isryskejo lupos. Jos sypsojosi.
- Tu nori pasakyti, kad as nesu zmogus?..
- Visi mes esame tas pats: ir tamsa, ir sviesa, ir zmogus, ir gyvunas, ir akmuo, ir augalas. Baltoje spalvoje slepiasi visos spalvos. Jos slypi ir juodoje. Visi mes esame ir gyvenimas, ir mirtis...
- Tai as numiriau?
- Tu negali tik numirti, nes ir gyveni.
- As nieko nesuprantu.
- Ziurek atidziai, Laumiau.
Staiga smelis sumirgejo, subangavo ir eme suktis lyg verpetas. Stai jis nusidaze juoda spalva, po to vel balta ir... sumirgejo visomis vaivorykstes spalvomis. Spalvos liejosi, kunkuliavo ir smigo kazkur gilyn, paskui save traukdamos keistaja uola, smelyna, debesis, dangu ir pati Laumiu. Jam eme svaigti galva, pasijuto krentas kazkur. Tik dar pasivijo zodziai:
- Visi mes esame tas pats: ir tamsa, ir sviesa, ir zmogus, ir gyvunas, ir akmuo, ir augalas. Baltoje spalvoje slepiasi visos spalvos. Jos slypi ir juodoje. Paskui laime seka nelaime, nelaimeje bresta laimes grudas... Visi mes esame ir gyvenimas, ir mirtis - lyg begalinis kelias... Tu eini juo, Laumiau...
Tamsa. Visiska, juodesne uz juodziausia nakti be menesienos tamsa. Kunas lengvas lengvas, o galva lyg smenga i kazka silta ir minksta lyg pelke. Griebe Laumius savo galva, kad ji nenugrimztu, ir galutinai atsipeikejo.
Jis gulejo spengiancioje tamsoje. Nors ne - tamsa vere plonytis sviesos spindulelis. Ir balsai. Neaiskus, dudenantys lyg is po zemiu. Laumius atsisedo, apsiciupinejes aplinkui suprato, kad guli lovoje, palauke, kol nustos svaigti galva, atsikele ir prislinko prie sviesos. Spindulelis pasirode besas duru plyselis. Balsai tapo aiskesni. Laumius isiklause.
- Ar tu galvoji, vaike, ka sneki? Koks jis tau zmogus? Jis - laumvaikis. Gal ir moters pagimdytas, bet uzaugintas laumes. Koks jis bus tau vyras? Ka kiti zmones pasakys? Nepakelsiu as tokios gedos, - raudojo moteriskas balsas.
- Bet, mama, jis mane du kartus isgelbejo. O gal tau su tevu butu buve geriau, jeigu mane butu nusitempes Miskinis? Tada nebutu geda?
Vaiva.
- Tevai, tu gi ka nors pasakyk. Ar taip ir tylesi?
- Dabar jau pasakyk. O kai norejau ji is karto uzmusti, tai abi spiegete.
- As maniau, kad jis is musu kaimo. Jeigu buciau zinojusi, kad tai laumvaikis...
- Nutilkit. Ka jus kalbate? Kaip jus sitaip galit? Ka jis jums blogo padare? Negi jums nieko nereiskia, kad jis mane isgelbejo, kad jis mane myli ir as ji myliu?
- Vaiva, ka tu dabar... Tevai, nereikia...
- Leisk mane! As sita mergiscia ismokysiu tevus gerbti! As jai ismusiu is galvos visas meiles!
Duslus smugis ir gailus Vaivos verksmas skaudziai smoge Laumiui i krutine. Kaip ir tada, kai ji suzeide kirviu. Jaunuolis atsoko nuo duru ir, parpuoles ant grindu, susiguze. Skausmas draske ji lyg pasiutes laukinis zveris, asaros smauge gerkle, bet niekaip negalejo prasiverzti. Verke Laumius pasikukciodamas, nors akys buvo tokios sausos, kad net dege. Uz duru raudojo Vaiva ir jos motina, kazka sauke ipykes tevas.
Galu gale Laumius pasiryzo. Nors gela krutineje nenurimo, bet jis jau zinojo, ka daryti. Atsistojes apciuopom susirado audeklu uzdengta langa, kiek laiko prie jo pasikrapstes, pagaliau atidare ir islipo lauk.
Rutos Steponaviciutes piesinys
Pries ji driekesi menesienos apsviestas kelias. Sone, uz keliu simtu zingsniu, juodavo gimtasis miskas. Kur jam dabar eiti? Grizti i kaima? Laumius atsisuko atgal. Ne, zmones jo nepriims. "Gal ir moters pagimdytas, bet uzaugintas laumes. Koks jis bus tau vyras? Ka kiti zmones pasakys?.." - ataidejo zodziai. Zmonems jis visa laika bus svetimas... Galu gale gal taptu svetimas ir Vaivai. Nenorejo, kad ji kentetu del jo... Pamaciusi, kad jis isejo, liudes maziau, negu kiekviena diena zmoniu uzgauliojama. O gal ir visai neliudes....Grizti pas Laume mama? Laumius pasuko is kelio ir zenge kelis zingsnius misko link. Bet lyg koks audros suoras nusniokste medziu virsunemis, jos gresmingai sulingavo ir, kaip Laumiui pasirode, tamsa ten dar labiau sutirstejo - lyg siena stojo. Jis svetimas ir ten... Teisi buvo Laumiu Motina, sakydama, kad girios istatymai nepasiekia jo prigimties... Laumius pazvelge tolyn, ten, kur kelias isiliejo i zvaigzdeta skliauta, ir skausmas krutineje eme legti. "Juodoje spalvoje irgi slypi visos spalvos", - prisimine jis keistosios uolos zodzius. "Ateis laikas, ir tai suprasi".
Jis suprato. "Kur nors nebusiu svetimas. Jeigu jau einu siuo keliu..."